Siksto koplyčia

Koordinatės: 41°54′11″ š. pl. 12°27′16″ r. ilg. / 41.90306°š. pl. 12.45444°r. ilg. / 41.90306; 12.45444
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

41°54′11″ š. pl. 12°27′16″ r. ilg. / 41.90306°š. pl. 12.45444°r. ilg. / 41.90306; 12.45444

Siksto koplyčios interjeras

Siksto koplyčia (lot. Sacellum Sixtinum, it. Cappella Sistina) – žinomiausia Apaštalų rūmų koplyčia. Tai oficiali popiežiaus rezidencija Vatikane. Koplyčia žymi dėl savo architektūros ir puošybos. Koplyčia išpuošta Renesanso laikotarpiu nutapytomis Mikelandželo, Sandro Botičelio, Pietro Perudžino, Pinturikjo ir kitų freskomis. 15081512 m. popiežiaus Julijaus II pritarimu Mikelandželas nutapė 1 100 m² lubų freskų. Lubos ir „Paskutiniojo teismo“ freska, nutapyta 15351541 m., laikomos genialiausiais Mikelandželo tapybos kūriniais.

Koplyčia pavadinta popiežiaus Siksto IV, kuris 14771480 m. atstatė ją, vardu. Tuo laikotarpiu Pietro Perudžinas, Sandro Botičelis ir Domenikas Girlandajas sukūrė freskų seriją, vaizduojančią Mozės ir Jėzaus Kristaus gyvenimus. 1483 m. rugpjūčio 15 d. įvyko pirmosios Šventosios Mišios, o koplyčia buvo pašventinta.

Dabar Siksto koplyčioje vyksta konklava, procesas, kuriuo išrenkamas naujasis popiežius.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eksterjeras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Siksto koplyčios eksterjeras

Koplyčia yra aukštas stačiakampio formos plytinis pastatas, kurio eksterjeras nepagražintas architektūriniais ar puošybos elementais. Kadangi į koplyčią įeinama iš Apaštalų rūmų, fasade nėra durų. Viduje yra trys aukštai. Žemiausias – rūsys – yra milžiniškas.

Virš jo yra pagrindinis aukštas – koplyčia, kuri yra 40,9 m ilgio ir 13,4 m pločio. Šie matmenys, įvardinti Senajame Testamente, atitinka Saliamono šventyklą. Skliautinės lubos siekia 20,7 m.

Trečiasis aukštas skirtas apsaugai.

Interjeras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Siksto koplyčios rytinė ir dalis šiaurinės sienos

Koplyčios proporcijos yra gana aiškios. Ilgis yra atskaita. Plotis gaunamas ilgį padalinus iš trijų, o aukštis – ilgį padalinus iš dviejų. Proporcijos išlaikymui kiekvienoje pusėje buvo po šešis langus, o abiejuose galuose – po du. Aiškios proporcijos buvo Renesanso architektūros požymis.

Freskos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Botičelio „Mozės išbandymai“ (fragmentas)

Pietinė siena[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pietinė siena yra dekoruota Mozės istorijomis, nutapytomis 14811482 m. Pradedant nuo altoriaus:

  • „Mozė palieka Egiptą“ (Pietro Perudžinas ir padėjėjai)
  • „Mozės išbandymai“ (Sandro Botičelis ir padėjėjai)
  • „Raudonosios jūros perėjimas“ (Kozimas Roselis, Domenikas Girlandajas arba Biagio d’Antonio Tucci)
  • „Nusileidimas nuo Sinajaus kalno“ (Kozimas Roselis ir Pieras di Kozimas)
  • „Sukilėlių bausmė“ (Sandro Botičelis)
  • „Mozės testamentas ir mirtis“ (Luka Sinjorelis ir Bartolomeo della Gatta)

Šiaurinė siena[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiaurinė siena dekoruota Jėzaus Kristaus istorijomis, nutapytomis 1481–1482.

  • „Kristaus krikštas“ (Pietro Perudžinas ir asistentai)
  • „Kristaus gundymas“ (Sandro Botičelis)
  • „Pirmųjų apaštalų pašaukimas“ (Domenikas Girlandajas)
  • „Kalno pamokslas“ (priskiriama Kozimui Roseliui)
  • „Raktų įteikimas“ (Pietro Perudžinas)
  • „Paskutinė vakarienė“ (Kozimas Roselis)

Rytinė siena[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • „Kristaus prisikėlimas“ (Hendrik Van den Broeck, 1572)
  • „Ginčas prie Mozės kūno“ (Matteo da Lecce, 1574)

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]