Serbijos didžioji kunigaikštystė
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Велика кнежевина Србија Serbijos didžioji kunigaikštystė | ||||
| Duklios vasalė iki 1101 m. Bizantijos vasalė nuo 1105 m. | ||||
| ||||
 | ||||
| Sostinė | Rasas | |||
| Kalbos | serbų kalba | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| Serbų didieji kunigaikščiai | ||||
| 1060–1083 (pirmasis) | Petrislavas | |||
| 1204–1217 (paskutinis) | Stefanas Nemaničius | |||
| Era | Viduramžiai | |||
| - Įkuriama kaip Duklios dalis | 1060 m., 1060 | |||
| - Tapo karalyste | 1217 m. | |||
Serbijos didžioji kunigaikštystė (serb. Велика кнежевина Србија) – viduramžių valstybė Balkanuose. Valstybė egzistavo XI–XIII a., iš pradžių kaip Duklios vasalė. Jos centrinis regionas buvo Raška su sostine Rase, todėl valstybė dar vadinama Raškos valstybe. Didžiausio išsiplėtimo laiku XII a. II pusėje kontroliavo dabartinės vakarų Serbijos (istoriniai regionai Raška, Šumadija, Podrinjė, Pomoravljė), Juodkalnijos, Kosovo teritorijas, taip pat valdė pietinę Dalmatiją (dab. Kroatijoje) ir Hercegoviną (dab. Bosnijoje ir Hercegovinoje).
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po Serbijos kunigaikštystės kunigaikščio Časlavo mirties apie 960 m. serbų žemes pasikeisdama valdė Bizantijos imperija ir Bulgarija. Istoriniame Duklios regione (dab. Juodkalnija) kilusi Duklios kunigaikštystė XI a. viduryje perėmė hegemoniją serbų teritorijose, tapdama svarbiausia tuometine jų valstybe. Apie 1050 m. jų kunigaikštis Michailas I gavo didžiojo kunigaikščio titulą. Tuo metu jis jau valdė didžiumą serbų žemių.
Kažkuriuo metu tarp 1060–1074 m. Michailas paskyrė vieną savo sūnų, Petrislavą, Raškos (Serbijos) didžiuoju kunigaikščiu, kuris buvo susijęs su tėvu vasaliniais ryšiais. Apie 1091 m. didžiuoju kunigaikščiu tapo Petrislavo sūnus Vukanas, kurio kandidatūrą patvirtino tuometinis Duklios valdovas Konstantinas Bodinas. Kadangi Duklia silpo, Vukanas savarankiškai vykdė karus su Bizantija ir sugebėjo nuo jos apsiginti.
1101 m. mirus Konstantinui, Vukanas ir Serbija tapo visiškai nepriklausoma, o kartu ir stipriausia serbų valstybe. Jo įpėdiniams buvo sudėtinga išlaikyti nepriklausomybę, nes Serbija atsidūrė tarp dviejų tuometinių galybių – Bizantijos pietuose ir Vengrijos karalystės šiaurėje. Urošas I sugebėjo išlikti giminystės ryšių su Vengrijos sostu dėka. Jo įpėdinis Urošas II kovojo su Bizantija, bet galiausiai turėjo duoti jai vasalo priesaiką. Ją turėjo duoti ir įpėdinis Desa.
1166 m. Bizantija pasodino į Serbijos sostą sau palankų Tihomirą, nors Serbijos žemės buvo padalintos tarp jo brolių: Stracimiras valdė Moravos slėnį, Miroslavas – Zahumliją ir Travuniją, o Nemanja gavo žemes Toplicoje ir Rasinoje. Pastarasis, nesutardamas su Tihomiru, pradėjo sukilimą prieš savo brolį, 1166 m. jį nugalėdamas ir tapdamas Serbijos valdovu. Pasinaudodamas Bizantijos nusilpimu, jis nusiaubė šiaurines jos provincijas pasiekdamas net Sofiją. Jam pavyko didele dalimi suvienyti ir centralizuoti serbų žemes.
Tėvo žygius tęsė jo įpėdinis Stefanas II Nemaničius. 1217 m. jis buvo karūnuotas karaliumi, o Serbija tapo karalyste.
Valdovai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Petrislavas (1060–1083);
- Vukanas (1083 – 1112/15)
- Urošas I (1112/15 – 1131/1145)
- Urošas II (1145–1155, 1155–1161)
- Belošas Vukanovičius (1161)
- Desa (116162 – 1165)
- Tihomiras (1165–1166)
- Stefanas Nemanja (1166–1196)
- Stefanas Nemaničius (1196–1202; 1204–1217)
- Vukanas Nemaničius (1202–1204)