Septyni samurajai
| „Septyni samurajai“ | |
|---|---|
| Pavadinimas | Kikučijo (akt. Toshiro Mifune) filmo plakate |
| Kilmės šalis | Japonija |
| Režisierius | Akira Kurosava |
| Prodiuseris (-iai) | Sojiro Motoki |
| Scenaristas (-ai) | Akira Kurosava Shinobu Hashimoto Hideo Oguni. |
| Vaidina | Takashi Shimura Toshiro Mifune Seiji Miyaguchi ir kiti. |
| Metai | 1954 |
| Žanras | Nuotykių istorinė drama |
| Trukmė | 207 min. |
| Kalba | japonų |
| Platintojas | Toho, Columbia Pictures |
| Biudžetas | 500 000 JAV dol. |
| IMDb įrašas | |
Septyni samurajai (七人の侍, Shichinin no samurai) – 1954 m. japonų epinė nuotykių istorinė drama, režisuota Akiro Kurosavos. Filme pasakojama apie Japonijos viduramžių kaimą, kuris pasamdo septynetą samurajų tam, kad jie apgintų nuo puldinėjančių plėšikų.
Kartu su filmu „Rašomonas“, „Septyni samurajai“ vertinami vienu iš dviejų pačių geriausių Akiros Kurosavos filmų ir vienu geriausių visų laikų filmų. Tai vienas iš labai nedaugelio azijiečių kurtų filmų, kuris plačiai žinomas populiariojoje Vakarų kultūroje, padarė įtakos vakarietiškajai kinematografijai. Filmas yra juodai-baltas.
2012 m. anglų žurnalas „Sight and Sound“ prestižiškiausiame geriausių visų laikų filmų sąraše jam skyrė septynioliktą vietą.[1]
Apie filmą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
„Septyni samurajai“ sukurti 1954 m. kino kompanijos Tōhō Kabushiki-kaisha. Filmo režisieriui Akirai Kurosavai tai buvo pirmas filmas samurajų nuotykių tematika. Jį kurdamas Kurosava pavyzdžio ėmė iš JAV, ypač John Ford kurtų, vesternų. Norėdamas suteikti scenoms įtaigumo ir autentiškumo Kurosava filmavimus atliko ne studijoje, o specialiai tam pastatytame kaimelyje. Kelis kartus filmavimas buvo nutrauktas dėl didelio biudžeto, nes Toho kompanija tuo metu kūrė kitą brangų filmą „Godzilą“. „Septynių samurajų“ biudžetas pasiekė 0,5 mln. JAV dolerių.
Iš pradžių filme buvo suplanuota vaizduoti šešis samurajus, tačiau vėliau prie jų parinktas antagonistas - apsimetėlis samurajus, kurį įkūnyti buvo patikėta Toshiro Mifune. Kurosava leido Mifunei improvizuoti vaidinant nevykėlį samurajų. Mifunės sukurtas personažas Kikučijo tapo pačiu gyviausiu filme. Nemokantis kovoti, elgtis su ginklais, neramaus charakterio, Kikučijo yra kaip priešprieša savimi pasitikinčiam, ramiam, viską gerai apgalvojančiam samurajų vadui Kambėjui, kuris matė Kikučijo nevykėliškumą ir iš pradžių neėmė jo į būrį. Kikučijo personažas įveda komiškumo ir nuotaikingumo pirmojoje filmo pusėje, tolesnėje filmo dalyje laukia negailestingos samurajų kovos su plėšikais. Finalinė filmo mūšio scena, merkiant lietui, vertinama viena geriausių mūšių scenų pasaulinėje kinematografijoje. „Septyni samurajai“ virto epiniu filmu. Jo trukmė pasiekė 207 min. Pristatydami JAV publikai, Toho kompanija buvo sutrumpinusi filmą 50-čia minučių
„Septyni samurajai“ susilaukė komercinės sėkmės, labai palankaus kritikų įvertinimo ir laikomi vienu geriausių ir reikšmingiausių kino kūrinių. Filmas tapo vienu nedaugelio azijietiškų filmų, kurie plačiai žinomi populiariojoje Vakarų kultūroje. Daugelis vėlesnių kovos ir nuotykių filmų patyrė „Septynių samurajų“ įtaką. Pvz., „Žvaigždžių karų“ herojus džedajus Joda, besikasantis pakaušį, replikuoja samurajaus Kambėjaus, kaip išmintingo lyderio, vaizdinį. 1960 m. JAV buvo sukurtas populiarus vesternas „Šaunusis septynetas“, kuris buvo tiesiogiai paremtas „Septynių samurajų“ siužetu, tik jame veiksmas vyksta Laukiniuose vakaruose, o samurajai pakeisti kaubojais.
Veikėjai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Kambėjus Šimada (akt. Takashi Shimura) − samurajų vadas, išmintingas karo lyderis;
- Kikučijo (akt. Toshiro Mifune) − apsimetėlis samurajus, nemokantis dorai valdyti ginklų. Jis prisišlieja prie samurajų grupės ir įrodęs savo naudingumą priimamas į lygiaverčius narius. Žūsta paskutinio mūšio dėl kaimo metu, prieš tai nukovęs plėšikų vadą;
- Katsuširo Okamoto (akt. Isao Kimura) − jaunas karys, kilęs iš kilmingos šeimos. Jis tampa Kambėjaus mokiniu, kad išmoktų samurajaus kovos etikos ir meistriškumo. Įsimylį kaimo gražuolę Šino;
- Kijuzo (akt. Seiji Miyaguchi) − vienišas samurajus, nekalbus, įkūnija Katsuširo idealą, žūsta nuo muškietos šūvio;
- Gisaku (akt. Kokuten Kodo) − kaimo senolis, pataręs valstiečiams gynybai pasamdyti samurajus. Žūsta nepanoręs palikti savo namo, kuris buvo už kaimo įtvirtinimų ribų;
- Rikiči (akt. Yoshio Tsuchiya) − valstietis, kuris narsiai kaunasi už kaimą. Vėliau paaiškėja, kad jo žmona pabėgo su plėšikais ir gyvena su jais. Pamačiusi vyrą, plėšikų landynės užpuolimo metu, ji pasirenka mirtį liepsnose;
- Šino (akt. Keiko Tsushima) − kaimo gražuolė mergina. Ji netikėtai miške susitinka jaunąjį samurajų Katsuširo, kuris ją įsimyli;
- Plėšikų vadas, be vardo (akt. Shinpei Takagi) − kaimui pasipriešinus, nusprendžia kautis iki paskutinio savo vyro gyvybės. Nukaunamas Kikučijo,
ir kiti.
Siužetas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės
XVI a. Japonija. Nesant centralizuotos valdžios feodalai kovoja tarpusavyje, šalis įgrimzdusi į suirutę, keliuose siaučia plėšikai. Veiksmas prasideda prie kaimo (be pavadinimo), kurį užtinka pro šalį jojantys plėšikai. Vienam plėšikui pasiūlius kaimą apiplėšti, vadas jį sustabdo, pasakęs, kad iki derliaus nuėmimo liko keli mėnesiai. Tuomet jie gryš ir apiplėš kaimą.
Plėšikų kalbą išgirsta vienas valstiečių, kuris netoliese rinko žabus ir pasislėpė išvydęs plėšikus. Išsigandęs jis grįžta į kaimą ir praneša bendruomenei, ką išgirdo. Valstiečiai susirenka ir svarsto, ką daryti. Jei plėšikai atims jų išaugintą derlių, jie neturės ne tik maisto, bet ir grūdų sekančiai sėjai. Kaimo laukia bado metai. Nematydami išeities jie patarimo kreipiasi į kaimo senolį, išminčių Gisaku. Šis pasako, kad gyvenime yra matęs vieną kaimą, kurio plėšikai nelietė, nes jį gynė samurajai. Valstiečiams pasakius, kad jie neturi tiek turto, kad galėtų samdytis samurajus, Gisaku pataria ieškoti „išalkusių samurajų“.
Kaimo pasiuntiniai, pasiėmę maisto, išvyksta ieškoti samurajų. Viename mieste jų dėmesį patraukia scena: vagis įsigavo į namą ir buvo pamatytas. Vagis, kaip įkaitą, pagriebė ten buvusį kūdikį. Užduoties išvaduoti kūdikį imasi samurajus Kambėjus, kuris nusiskuta, kad atrodytų kaip vienuolis. Kambėjus prisiartina prie namo su vagimi ir siūlo maisto kūdikiui. Atitraukęs vagies dėmesį, Kambėjus puola į trobelę ir jį nukauna. Valstiečiai nusprendžia, kad tai yra būtent tas samurajus, kurio jiems reikia. Iš pradžių Kambėjus atsisako jų pasiūlymo, bet užeigos, kurioje vyko derybos, lankytojui pasakius, kad valstiečiai siūlo jam viską, ką geriausio turi, Kambėjus sutinka. Sutinka jis ir padėti ieškoti kitų samurajų. Valstiečiai nežino, kad Kambėjus iš tikro yra patyręs vienas geriausių samurajų vadų, kuris suirutės metu liko be tarnystės.
Surinkęs penkis samurajus, kuriuos seka prisiplakėlis apsimetėlis samurajus Kikučijo, Kambėjus vyksta į kaimą. Čia samurajai turės nugalėti ne tik gausų plėšikų būrį, bet ir įveikti valstiečių nepasitikėjimą, išmokyti juos kovoti. Kaip ir kiekviena kova, mūšiai už kaimą pareikalaus aukų ...
Apdovanojimai ir pripažinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1954 m. Venecijos kino festivalis. „Sidabrinis liūtas“ (Akirai Kurosavai), filmas nominuotas „Auksiniam liūtui“;
- 1956 m. BAFTA apdovanojimai. Trys nominacijos: geriausias filmas ir geriausias užsienio aktorius (Toshiro Mifune ir Takashi Shimura);
- 1957 m. JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimai (Oskaras). 2 nominacijos (juodai-balto filmo meninis apipavidalinimas-dekoracijos ir kostiumai);
- 1982 m. žurnalo „Sound and Sight“ kritikų apklausos įvertintas trečiu geriausiu visų laikų;[2]
- 1992 m. žurnalo „Sound and Sight“ režisierių apklausos įvertintas dešimtu geriausiu visų laikų;[3]
- 2010 m. žurnalas „Empire“. Geriausias visų laikų filmas ne anglų kalba.[4]
- 2012 m. žurnalo „Sound and Sight“ apklausa. 17-as geriausias visų laikų filmas;[5]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „BFI tinklalapis“. Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 6 d..
- ↑ „BFI tinklalapis“. Suarchyvuotas originalas 2014-10-08. Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 6 d..
- ↑ „BFI tinklalapis“. Suarchyvuotas originalas 2014-10-08. Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 6 d..
- ↑ „empireonline tinklalapis“. Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 6 d..
- ↑ „BFI tinklalapis“. Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 6 d..