Senoji bažnytinė slavų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Senoji bažnytinė slavų kalba
cловѣньскъ ѩзыкъ
Kalbamavartota Balkanuose
Kalbančiųjų skaičiusvartojama kaip liturginė kalba
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių-
Kilmėindoeuropiečių

 - slavų

   - pietų slavų
Rašto sistemoskirilica, glagolica
Oficialus statusas
Oficiali kalba-
Kalbos kodai
ISO 639-1cu
ISO 639-2chu
ISO 639-3chu

Senoji bažnytinė slavų kalba (senoji bulgarų kalba) – pirmoji literatūrinė slavų kalba, sudaryta X a. Salonikų apylinkėse, Graikijos Makedonijoje vartotos slavų tarmės pagrindu. Raštą šiai tarmei pritaikė slavų apaštalai Kirilas ir Metodijus.

Senąja bažnytine slavų kalba, buvusia suprantama visų slavų, parašyti seniausi slavų tekstai.

Abėcėlės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvo vartojamos dvi abėcėlės: glagolica ir naujesnė kirilica; iš pastarosios kilo rusų, gudų, ukrainiečių, serbų, bulgarų ir slavų makedonų abėcėlės. Naujesnis (gudų) šios kalbos variantas buvo viena iš oficialių LDK kalbų.

Ši kalba išsaugojo nemažai senosios slavų kalbos archaizmų, pvz., absoliutinį naudininką, nosinius balsius, atributiškai vartojamas trumpąsias būdvardžių formas.

Slaviškų žodžių sutapimai su rusiškais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai kurie senosios bažnytinės slavų kalbos žodžiai sutampa su rusiškais, bet jų reikšmė ne tokia.

Pavyzdžiai:

Живот – rusiškai 'pilvas', slaviškai 'gyvenimas'

Суббота – rusiškai 'šeštadienis', slaviškai 'sekmadienis'

Язык – rusiškai gali reikšti liežuvį arba kalbą, slaviškai − liežuvį, kalbą arba pagonišką tikėjimą.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Wikipedia
Wikipedia