Saunoriai II
Kitos reikšmės – Saunoriai (reikšmės).
| Saunoriai II | ||
|---|---|---|
  Saunoriai II |
||
| 56°15′36″š. pl. 22°57′54″r. ilg. / 56.260°š. pl. 22.965°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Šiaulių apskritis
| |
| Savivaldybė |  Akmenės rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Kruopių seniūnija | |
| Gyventojų | 0 | |
Saunoriai II (seniau Salnoriai II) – kaimas rytinėje Akmenės rajono savivaldybės dalyje, 3 km į šiaurės vakarus nuo Kruopių. Per teritoriją teka Pusupis – kairysis Dabikinės intakas.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žinomas nuo XIX a. vidurio, kai Rusijos caro valdžia jį išnuomavo Šiaulių evangelikų liuteronų parapijai. Kaime buvo įsikūręs dvaras su 11 ūkininkų ir 50 hektarų ariamos žemės. Gyveno evangelikų kunigas Aleksandras Henrikas Konradas Šulcas, kuris už nuomą valdžiai iki 1847 m. mokėjo 344 rublių metinį mokestį (vėliau buvo atleistas). Be Alkiškių bažnyčios dvasininkas aptarnavo Šiaulių, Joniškio ir Žagarės šventoves, o dvaro ūkiniais reikalais rūpinosi prievaizdas. Į Saunorių kleboniją kasmet rinkosi mokytis Alkiškių ir Žagarės parapijų konfirmantai.
Patalpos buvo prastos ir naujasis Šiaulių evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Aleksandras Dovydas Emanuelis Distonas 1849–1850 metais inicijavo naujų gyvenamųjų namų statyba (ūkiniai jo lėšomis buvo pastatyti kiek anksčiau). 1868 m. suręsta pusė naujo konfirmantų pastato, vėliau iškilo ir visas.
Konfirmantai Saunoriuose buvo ruošiami vasaromis. Mokslas užtrukdavo tris savaites, mokydavo kantorius ir viena parapijietė. Po egzaminų, per Šv. Velykas buvo konfirmuojama.
XX a. pradžioje mediniai pastatai sutrešo, todėl buvo nuspręsta statyti naujus, mūrinius. Alkiškių ir Žagarės parapijiečiai suvežė statybines medžiagas ir, pagal architekto Tonagelio projektą, 1909 m. buvo sumūryta naujas raudonų plytų konfirmantų namas. Po Pirmojo pasaulinio karo šiaudinis stogas buvo perdengtas gontais, o 1925 m. buvo pastatyti daržinė ir tvartas.
Paskutinis dvasininkas, gyvenęs Saunoriuose, buvo Gustavas Rauskinis. Lietuvoje įsigalėjusi tarybų valdžia kleboniją ir kt. valdas nacionalizavo, o kunigą ištrėmė į Sibirą.[2] Iki 1954 m. čia buvo įsikūręs Saunorių apylinkės centras. Vėliau sodyboje apgyvendinti kolūkiečiai, ilgainiui jie išsikėlė, o pastatai sunyko.
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 | ||||||||
| 1902 m.[3] | 1959 m.sur.[4] | 1970 m.sur.[4] | 1979 m.sur.[5] | 1989 m.sur.[6] | 2001 m.sur.[7] | 2011 m.sur.[8] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 17 | 17 | 21 | 11 | 0 | 0 | 0 | ||
| ||||||||
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Registrų centras, tikrinta 2016-08-13.
- ↑ Šiaulių–Mažeikių parapijos bei filijų istorija ir Alkiškių parapija Archyvuota kopija 2017-11-12 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
- ↑ 4,0 4,1 Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Šiaulių apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- Saunoriai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 166 psl.
- Saunoriai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 634