Salomėja Nėris

Salomėja Nėris

Gimė	1904 m. lapkričio 17 d. Kiršai, Alvito valsčius
Mirė	1945 m. liepos 7 d. (40 metų) Maskva, SSRS
Profesija	mokytoja
Žanrai	poezija
Žymiausi darbai	„Eglė – Žalčių karalienė“, rinkinys „Diemedžiu žydėsiu“
Sutuoktinis	Bernardas Bučas
Vaikai	Saulius Balandis Bučas

Salomėja Nėris (tikr. Salomėja Bačinskaitė-Bučienė; 1904 m. lapkričio 17 d. Kiršuose, Alvito valsčius, Vilkaviškio apskritis – 1945 m. liepos 7 d. Maskvoje) – lietuvių poetė.

Slapyvardis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Poetė 1923 m. ateitininkų žurnale „Ateitis“ (nr. 11) išspausdintą eilėraštį „Pajūry“ pirmą kartą pasirašė slapyvardžiu Neris (vėliau Nėris).^[1] Ją įkvėpė Neries upės vardas. 1927 m. poetės eilėraščių rinkinys „Anksti rytą“ pasirašytas S. Neries, o 1931 m. antrasis rinkinys „Pėdos smėly“ – jau S. Nėries slapyvardžiu.^[2] Iki tol pirmuosius eilėraščiu poetė pasirašinėjo Liūdytės ir Juraitės slapyvardžiu.^[3]

Petras Vileišis XIX–XX a. sandūroje taip pat naudojo tokį slapyvardį (buvo Petras Nėris).^[4]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė Kiršų kaime, Alvito valsčiuje (dab. Vilkaviškio raj.), netoli tuometinės Vokietijos sienos, pasiturinčių suvalkiečių ūkininkų Simono ir Uršulės Bačinskų šeimoje. Šeimoje ji buvo vyriausia, nors prieš tai viena sesuo jau buvo mirusi. Turėjo dar du brolius Bronių ir Viktorą bei seserį Onutę.

Tėvas buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje palaikė ryšius su knygnešiais, simpatizavo socialistinėms idėjoms. Motina, Uršulė Žemaitytė-Bačinskienė, kaip ir visi jos giminės, išsiskyrė religingumu, pamaldumu, vienas jos brolis buvo kunigas.

Mokslų ir kūrybos pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1911 m. S. Nėris pradėjo lankyti Alvito pradinę mokyklą, o 1918 m. pavasarį – Marijampolės mergaičių progimnazijos antrąją klasę. Iki Naujųjų metų, savarankiškai pasirengusi, išlaikė egzaminus į ketvirtąją klasę ir jau 1919 m. persikėlė į Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją.

Gimnazijoje veikė moksleivių ateitininkų kuopa, į ją įstojo ir S. Nėris. Mėgo dalyvauti moksleivių vakaruose, skaitydavo lyrinius prozos vaizdelius, eilėraščius. 1921 m. ateitininkų šapirografuotame laikraštėlyje „Ateities žiedai“ S. Nėris pradėjo spausdinti eilėraščius, pasirašydama Jūraitės ir Liūdytės slapyvardžiais, o po 1923 m. lapkričio mėn. išspausdintu eilėraščiu „Jūra banguoja, jūra beribė“ ji pirmą kartą pasirašo Nėries slapyvardžiu. Nuo to laiko, ypač nuo 1924 m., jos eilėraščiai, pasirašyti Nėries, o vėliau Salomėjos Nėries slapyvardžiais, pradeda dažnai rodytis spaudoje.

Studijos universitete[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baigusi Vilkaviškio gimnaziją, 1924 m. S. Nėris įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, kur studijavo lietuvių literatūrą, taip pat vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogiką – psichologiją, ateidavo į Humanitarinių mokslų fakultetą pasiklausyti Juozo Tumo-Vaižganto, Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Balio Sruogos paskaitų, dalyvavo ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ veikloje.

Tuo metu draugai ją atsimena kaip subtilią, didelio jausmo ir įspūdžių žmogų. Draugiškesnius jausmus palaikė su jaunais poetais, rašytojais – Juozu Tysliava, kilusiu iš to paties kaimo, ir Stasiu Santvaru, Petronėle Orintaite, Vincu Mykolaičiu-Putinu. Buvo įsimylėjusi savo dėstytoją Juozą Eretą. Susikaupusius išgyvenimus išliedavo dienoraštyje arba eilėraščiuose, kuriuos rašė naktimis.

Augino kasas, jas nukirpo tik 1929 m., grįžusi iš užsienio. Mėgo kuklius ir tvarkingus drabužius, dėvėjo aksomo suknutes, papuoštas baltomis apykaklaitėmis, mėgo įvairias skareles, šalikus, sages, avėdavo aukštakulniais batukais.

Studijuodama universitete S. Nėris išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Anksti rytą“ (1927 m.) ir iškart buvo pripažinta kaip poetė. 1928 m. baigė universitetą.

Po universiteto baigimo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1928 m. persikėlė į Lazdijus: nuo rugsėjo 1 d. Švietimo ministerijos paskirta Seinų „Žiburio“ gimnazijos neetatine mokytoja praktikantės teisėmis. Gyvendama Lazdijuose, S. Nėris dėstė gimnazijoje vokiečių kalbą, vadovavo literatų būreliui, padėdavo mokiniams rengti vakarus, taip pat dėstė kursuose suaugusiems vokiečių kalbą.

Nuo 1930 m. rugpjūčio 1 d. švietimo ministro įsakymu ji laikoma Seinų „Žiburio“ gimnazijoje etatinėje tarnyboje. Mokytojaujant Lazdijuose, 1930 m. liepos 3 d., Mokytojų cenzo tikrinimo komisija pripažino S. Nėriai aukštesniosios mokytojos vardą ir teisę mokyti: a) aukštesniojoje mokykloje – lietuvių kalbos, b) vidurinėje mokykloje – lietuvių ir vokiečių kalbų.

1929 m. birželio mėn. paskutinėmis dienomis S. Nėris išvažiavo į Vieną. Gyvendama Vienoje gilino vokiečių kalbos studijas vokiečių kalbos kursuose užsieniečiams prie Vienos universiteto. O jau 1929 m. vasarą pradėjo ruošti spaudai savo antrąjį eilėraščių rinkinį – „Pėdos smėly“, kuris išėjo 1931 m.

1930 m. vasarą trečią kartą lankėsi Vakarų Europoje su profesoriumi Baliu Sruoga. 1931 m. rudenį poetė persikėlė gyventi į Kauną. 1931–1934 m., gyvendama Kaune vertėsi privačiomis pamokomis, atsitiktiniu literatūriniu darbu, grožinės literatūros vertimais, kurie buvo spausdinami, pasirašyti įvairiais slapyvardžiais ir be parašų, periodinėje spaudoje ir atskiromis knygomis. Kaune suartėjo su trečiafrontininkais – kairiųjų ir prokomunistinių pažiūrų rašytojais.

1934 m. išleista S. Nėries versta Aleksandro Kuprino „Sulamita“, vėliau išėjo pasakų rinkinys „Mūsų pasakos“, kurias surinko Panevėžio apylinkėse. Tais pačiais metais poetė persikėlė gyventi į Panevėžį: nuo rugsėjo 15 d. švietimo ministro įsakymu ji paskirta Valstybės mergaičių gimnazijos mokytoja.

Mokytojaudama Panevėžio gimnazijoje, S. Nėris vadovavo meno kuopai, padėjo ruošti literatūrinius vakarus. Čia poetė artimiau bendradarbiavo su rašytojos L. Didžiulienės dukterimi Vanda Didžiulyte-Albrechtiene, susipažino su savo būsimu vyru skulptoriumi Bernardu Buču.

1935 m. pradžioje išleido trečiąjį savo eilėraščių rinkinį – „Per lūžtantį ledą“. Vasarą gyveno Palangoje. Ten lankė švietimo ministerijos įsteigtus lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų vasaros kursus. 1936 m. kovo 15 d. Panevėžy įvyko literatūros vakaras, skirtas lietuvių rašytojos – realistės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 75 m. sukakčiai paminėti, kurio metu S. Nėris skaitė kelis savo naujus eilėraščius.

1936 m. gyveno savo tėviškėje, lankėsi Kaune. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį išleido verstą V. Korolenkos kūrinį „Baisioji naktis. Makaro sapnas“, vėliau – poemėlę vaikams „Paštas“. Rugsėjo mėnesio pabaigoje išvažiavo į Paryžių studijuoti prancūzų kalbos. 1936 m. gruodžio 12 d. Paryžiuje įvyko Salomėjos Nėries ir skulptoriaus Bernardo Bučo civilinės jungtuvės.

Yra manoma, jog 1936-1937 buvo Kominterno ryšininkė slapyvardžiu Virvyčia. Tačiau kitų istorikų teigimu, įrodymų, kad ji būtų užsiėmusi šia veikla nėra.^[5]

1937 m., gyvendama Paryžiuje, rašė poemą „Eglė žalčių karalienė“, lankė žymiausius miesto paminklus, muziejus, teatrus, dailės parodas, koncertus. Liepos mėnesį grįžo į Lietuvą, į Palemoną prie Kauno. Jos vyras B. Bučas, sukūręs šeimą, nusipirko plotelį žemės, pats projektavo ir kukliomis abiejų lėšomis statė namą, pasisodino didelį sodą. Poetė turėjo savo darbo kambarį, kuriame rašė eilėraščius ir ruošėsi pamokoms, skulptorius čia įsirengė dirbtuves.

1937 m. rudenį S. Nėris savo prašymu atkelta iš Panevėžio į Kauną ir pradėjo dirbti Kauno III Valstybinėje gimnazijoje, kasdien važinėjo iš Palemono į Kauną traukiniu. Gimnazijoje dėstė vokiečių ir lietuvių kalbas žemesnėse klasėse. Spalio 23 d. pagimdė sūnų, kuriam davė Sauliuko – Balandžio vardą.

1938 m. pirmojoje pusėje išleido ketvirtąjį savo eilėraščių rinkinį – „Diemedžiu žydėsiu“, laimėjusį 1938 m. Valstybinę literatūros premiją. 1939 m. sausio 13 d. Lietuvos rašytojų draugija Kaune, Valstybės teatre, surengė literatūros šventę, kurios metu jai įteikta 1938 m. Valstybinė premija už šį rinkinį. Tai buvo labai didelis poetės įvertinimas.

1939 m. išleistas jos eilėraščių rinkinio „Diemedžiu žydėsiu“ antrasis leidimas. 1940 m. kovo 27 d. Maskvoje, Vakarų Meno muziejaus rūmuose atidaryta lietuvių knygos paroda, kurioje buvo eksponuoti ir S. Nėries kūriniai. 1940 m. išleista poetės tautosakinė poema „Eglė žalčių karalienė“ (rašyta 1937–1940 m.) ir eiliuota pasaka „Našlaitė“, už kurias Lituanistikos instituto komisija paskyrė 1940 m. premiją kaip už geriausius veikalus, populiarinančius lietuvių kalbą, lietuvių istoriją ir tautosaką.

Okupacijos laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1940 m. okupacija buvo S. Nėries gyvenimo dramos kulminacija. Poetė paskirta vadinamojo Liaudies Seimo atstove, taip pat išrinkta į delegaciją vykti į SSRS Aukščiausiąją Tarybą (išrinkta AT deputate) prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jai buvo pavesta parašyti poemą Josifo Stalino garbei. Poetė tokią poemą parašė. 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS AT sesijoje, įtraukiant Lietuvą į SSRS sudėtį, ji perskaitė pagal Vladimiro Dekanozovo nurodymą parašytos „Poemos apie Staliną“ ištrauką.

Buvo glaudžiai susijusi su po okupacijos 1940 m. vykdytomis politinėmis Lietuvos permainomis: autorė aprašo poetės ryšius su Liaudies Seimu, kelionę su delegacija į Maskvą prašyti, jog Lietuva po okupacijos būtų priimta į Sovietų Sąjungą.

S. Nėris tuo laikotarpiu rašė ir daugiau eilėraščių partinėmis temomis. 1940 m. pabaigoje periodikoje išspausdino poemą „Keturi“. Tuo metu pradėjo eiti literatūros, meno ir kritikos mėnesinis žurnalas „Raštai“, kurio redakcinei kolegijai priklausė ir S. Nėris. Ji taip pat įėjo į komitetą, organizuojantį lietuvių literatūros ir meno dekadą Maskvoje. 1941 m. pradžioje išleido savo poezijos „Rinktinę“, pradėtą ruošti 1939 metais. S. Nėris aktyviai dalyvavo rinkimų mitinguose Zarasuose, Dusetose ir Utenoje. 1941 m. sausio 12 d. ji išrinkta SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputate.

1941 m. vasarą, nacistinės Vokietijos kariuomenei pradėjus įsiveržimą į SSRS, bėgdama nuo vokiečių, S. Nėris su mažu sūnumi per Zarasus, Daugpilį, Didžiuosius Lukus, Rževą pasitraukia į Rusiją. Latvijos teritorijoje traukinys, kuriuo važiavo S. Nėris, buvo subombarduotas. Bombardavimo metu pražuvo poetės daiktai ir rankraščiai, kuriuos ji buvo pasiėmusi su savim.

1941 m. birželio paskutinėmis dienomis S. Nėris su sūnumi pasiekė Maskvą. Čia gyvendama ji aktyviai bendradarbiavo radijo komitete, ruošdama medžiagą laidoms lietuvių kalba.

1941 m. liepos pabaigoje Nėris iš Maskvos išvažiavo į Penzą, kur susipažino su Petru Veržbilausku, globojusiu poetę karo metais. Gyvendama Penzoje, parašė eilėraščius „Sakalai broleliai”, „Tėvynė”, „Kareivio motina”, „Partizanai miškuos” ir kitus. Aktyviai dalyvavo literatūriniuose lietuvių rašytojų vakaruose kartu su lietuvių rašytojais Liudu Gira, Kostu Korsaku, Antanu Venclova.

Gruodžio 10 d. iš Penzos išvažiavo į Ufą. Kurį laiką pagyvenusi „Baškirijos“ viešbutyje, įsikūrė Lenino gatvėje. Gruodžio mėnesį jos eilėraščiai pradėti skaityti per Maskvos radiją lietuviams skirtose laidose.

1942 m. birželio viduryje poetė iš Ufos išvažiavo į Maskvą ir ten liko gyventi. Maskvoje ji sutiko senus savo draugus, bendradarbiavo laikraščiuose, ypač leidžiamuose lietuvių kalba, dalyvavo literatūros vakaruose, skaitė savo kūrybą per radiją. Gyvendama Maskvoje ji pradėjo blogai jaustis, tačiau nenorėjo eiti pas gydytojus.

Pokario metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1944 m. rugsėjo 30 d. vakare S. Nėris grįžo iš Maskvos į Kauną, susitiko su vyru Bernardu, bet Palemono namelyje nebegyveno. Apsigyveno Maironio gatvėje, o vėliau persikėlė į butą Dainavos gatvėje. Jau sirgdama poetė nenuleido rankų, nenusiminė, kad nelengvos gyvenimo sąlygos – dėl kuro stokos žiemą turėjo gyventi nešildomame bute.

1944 m. rudenį lankėsi savo tėviškėje. 1945 m. sausio 30 d. Kaune, kino „Forum“ salėje, įvyko antras rašytojų literatūros vakaras, skirtas Kauno moksleiviams. Jo metu poetė skaitė savo eilėraščius.

1945 m. birželio 8 d. S. Nėris paguldyta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Gulėdama ligoninėje, ji rūpinosi išleisti savo paskutinį eilių rinkinį, kurį rašė gyvendama Rusijoje. Šią knygą S. Nėris pavadino „Prie didelio kelio“, tačiau leidėjai ją pervadino „Lakštingala negali nečiulbėti“. Rinkinys, jos prašymu, buvo atneštas į ligoninę. Poetei nepatiko nei pakeistas pavadinimas, nei kai kurie ištaisyti jos eilėraščiai.

1945 m. liepos 7 d. Maskvoje S. Nėris mirė nuo kepenų vėžio.^[6] Liepos 8 d. jos palaikai parvežti į Kauną. Liepos 9 d. įvyko S. Nėries laidotuvės. Poetė buvo palaidota Karo muziejaus sodelyje. 1992 m. palaikai iš Karo muziejaus sodelio iškilmingai perlaidoti Petrašiūnų kapinėse.

Poezijos rinkiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Anksti rytą“, 1927 m.
„Pėdos smėly“, 1931 m.
„Per lūžtantį ledą“, 1935 m.
„Diemedžiu žydėsiu“, 1938 m.
„Eglė žalčių karalienė“, 1940 m.
„Dainuok, širdie, gyvenimą“, 1943 m.
„Lakštingala negali nečiulbėti“, 1945 m.
„Baltais takeliais bėga saulytė“, 1956 m.
„Širdis mana – audrų daina“, 1959 m.
„Kur baltas miestas“, 1964 m.
„Laumės dovanos“, 1966 m.
„Negesk, žiburėli“, 1973 m.
„Kaip žydėjimas vyšnios“, 1978 m.
„Prie didelio kelio“, 1994 m. (kt. pav. – Lakštingala negali nečiulbėti)

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Salomėja Nėris: archyvai. – Kaunas: Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2004, 111 p. : iliustr. ISBN 9986-9016-8-5
Rokas Subačius. Dramatiškos biografijos: kovotojai, kūrėjai, karjeristai, kolaborantai… – Vilnius: Mintis, 2019, 460 p. : iliustr. ISBN 978-5-417-01111-5
Viktoras Alekna. Salomėja: biografinė apybraiža. – Vilnius: Mūsų Knyga, 2006, 389 p. ISBN 9955-14-119-0
Petras Palilionis. Mažoji pesimistė, didžioji lyrikė. Išlikę savimi. – Kaunas: Varpas, 1997, 140–156 p. ISBN 9986-10-049-6
Aldona Ruseckaitė. Padai pilni vinių. Romanas apie Salomėją Nėrį. 2019; ISBN 978-609-480-052-8