Salinė lapė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Urocyon littoralis
Salinė lapė (Urocyon littoralis)
Salinė lapė (Urocyon littoralis)
Apsaugos būklė

Beveik nykstantys (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Chordiniai
( Chordata)
Klasė: Žinduoliai
( Mammalia)
Būrys: Plėšrieji žinduoliai
( Carnivora)
Šeima: Šuniniai
( Canidae)
Triba: Lapės
( Vulpini)
Gentis: Pilkosios lapės
( Urocyon)
Rūšis: Salinė lapė
( Urocyon littoralis)
Binomas
Urocyon littoralis
Baird, 1857

Salinė lapė[2] (Urocyon littoralis) – šuninių (Canidae) šeimos žinduolis. Endeminis netoli Kalifornijos krantų esančiose Kanalo salose – Santa Katalinos, San Klementės, San Nikolaso, San Migelio, Santa Kruso ir Santa Rosos.[3]

Salinė lapė primena nykštukinę pilkąją lapę ir yra mažiausia iš JAV gyvenančių lapių. Kūno ilgis iki uodegos galo 59–79 cm, aukštis ties pečiais 12–15 cm, sveria ~2 kg. Kailis pilkšvai baltas, su cinamoniniu poplaukiu šonuose bei balkšva, geltona ir geležies spalvos papilve. Uodega su juodu dryžiu.[3]

Patelė jauniklius išnešioja per 50–63 dienas, vadą sudaro 2–3 (retai nuo 1 iki 5) jaunikliai. Patelė jauniklius atsiveda užimtoje slėptuvėje – urve, drevėje, landoje tarp uolų, krūmuose, žmogaus pastatytuose statiniuose. Lapiukai gimsta akli, žindomi 7–9 savaites.[3]

Salinės lapės gyvena visuose Kanalo salų kraštovaizdžiuose – pievose, krūmynuose, čiaparalėje, kopose, miškuose, pajūryje, tarp uolų, pelkėse. Gyvena pavieniui, aktyviausios naktimis, bet dažnai sutinkamos ir dieną. Maitinasi viskuom – daugiausia vabzdžiais ir vaisiais, taip pat pelėmis, paukščiais, driežais, varlėmis, sraigėmis, žmonių paliktomis šiukšlėmis.[3]

Kanalo salų indėnai salines lapes gerbė, jos buvo svarbios jų mitologijoje, atliko toteminę funkciją. Jų kailis naudotas strėlinėms, kepurėms, užklotams, ritualiniams galvos apdangalams gaminti. Neretai laikytos kaip naminiai gyvūnai.[3]

Salinių lapių populiacija maža (~1000), labai jautri ligoms, buveinių kaitai. XX a. pab. sparčiai nyko dėl buveinių mažėjimo, konkurencijos su katėmis, atneštinių ligų, žūčių po automobilių ratais.[3] Šias lapes ypač medžioja kilnieji ereliai.[4] XXI a. pr., pradėjus šių lapių intensyvią apsaugą, populiacija atsistatė.[5]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „IUCN Red List - Urocyon littoralis“. IUCN Red list.
  2. Žinduolių pavadinimų žodynas: lotynų, lietuvių, anglų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbomis / [rengė P. Bluzma (ats. red.), R. Mažeikytė, E. Mickevičius, J. Prūsaitė, K. Baranauskas, R. Baleišis]. – Vilnius : Ekologijos inst. l-kla, 2002
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 Urocyon_littoralis,ADW – Animal Diversity Web. University of Michigan, Museum of Zoology.
  4. Roemer, G. W.; Donlan, C. J. & Courchamp, F. (2002). „Golden eagles, feral pigs, and insular carnivores: How exotic species turn native predators into prey“. Proceedings of the National Academy of Sciences, USA. 99 (2): 791–796.
  5. „Catalina fox population stabilizes, still endangered“ Archyvuota kopija 2013-03-27 iš Wayback Machine projekto.. abc7.com. KABC-TV/DT.