Pūčkorių dvaras

Koordinatės: 54°41′19″š. pl. 25°21′34″r. ilg. / 54.6886°š. pl. 25.3594°r. ilg. / 54.6886; 25.3594
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

54°41′19″š. pl. 25°21′34″r. ilg. / 54.6886°š. pl. 25.3594°r. ilg. / 54.6886; 25.3594

Pūčkorių dvaras
Vieta Pūčkoriai
Bajorų giminės Loškariovai
Jokūbas Sidorovičius
Stanislovas Sidorovičius
Steponas Izmailskis
Irena Romankievič
Zaborovskiai
Savininkas L. Patapienė

Pūčkorių dvaras (kartais Puškarnia) – dvaras Pūčkoriuose (Vilnius). Iki šių dienų išliko XVIIIXIX a. pradžios palivarko pastatų kompleksas (pagrindinis gyvenamasis namas, kluonas, svirnas, tvartas, buvęs kumetynas), išsidėstęs abipus Vilnios upės – yra senasis vandens kanalas, užtvankos, vandens malūno liekanos, dalis fabriko pastatų.

Pūčkorių pavadinimas kildinamas iš LDK laikų, kai XVI a. veikė patrankų liejykla – Puškarnia (iš lenk. puszkarnia – „patranka“). Vilnios pakrantėje ties Pūčkoriais patrankos buvo ir išbandomos bei mokomi kariai. Pūčkorių pabūklus žinojo net geriausiai Europoje ginkluota švedų kariuomenė. 1625 m. švedams užėmus Biržų pilį, kaip karo grobis atiteko 60 lietuviškų patrankų, lietų Pūčkoriuose.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Patrankų liejyklos liekanos

Dvaras minėtas jau XIV a., tačiau pirmieji duomenys siekia XVI a. pradžią. Iki XVIII a. vidurio dvaras priklausė LDK iždui ir buvo Artilerijos vadovybės žinioje, čia nuo XVI a. vidurio veikė Vilniaus patrankų liejykla.

1797 m . dvaras atiteko valstybės patarėjui Loškariovui, kuris jį 1804 m. pardavė Jokūbui Sidorovičiui. Po šio mirties dvarą paveldėjo sūnus Stanislovas Sidorovičius, Vilniaus vyriausiojo teismo advokatas. Jam valdant prie Vilnios pastatytas vandens malūnas, jame buvo 12 girnų.

Kitas šeimininkas – papulkininkis Steponas Izmailskis – pritaikė malūną medienos masės gamybai, o vėliau – ir popieriaus fabrikui. Šis, nuomojamas bendrovės „Šabad i Ko“, gamino kartoną, popierių ir medienos masę (veikė iki 1915 m.). Fabrikas buvo mūrinis, dviejų aukštų, dvišlaičiu stogu. Po I pasaulinio karo nustojo veikęs.

1921 m. daugiau kaip 6 ha dvaro žemės nupirko valstybė, dalį perdavė geležinkeliui. 1927 m. valstybė nupirko žemės sklypą S. Batoro gatvei platinti. 1928 m. sklypas už geležinkelio buvo parduotas Aleksandrui Andriuškevičiui. 1929 m. mirus dvaro paveldėtojos Olgos Izmailskos dukrai Sofijai Krasovskai dvarą paveldėjo pastarosios dukra Irena Romankievič, kuri dvarą valdė iki 1940 m.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]