Prietaisų operacinė sistema

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Prietaisų operacinė sistema (OS) (dar vadinama įterptoji operacinė sistema[1][2]) – operacinė sistema, galinti dirbti labai ribotas galimybes turinčiuose kompiuteriuose (mikrovaldikliuose), yra greita, tačiau dažniausiai neturinti išvystytų programų valdymo ir kitų galimybių.[3]

Prietaisai, kurie naudoja šias OS, turi ribotas galimybes – nedidelis RAM, ROM. Jos dažnai kuriamos naudojant asemblerio arba C programavimo kalbas. Pagrindinis skirtumas, lyginant su kitomis OS, yra tai, kad programa kartu su OS yra statiškai susaistoma į vieną vykdomąjį paketą. Kitaip nei asmeniniams kompiuteriams skirtos OS, prietaisams skirtos OS neužkrauna programų jų vykdymui ir yra pajėgios vykdyti tik vieną programą[4].

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]