Pragula

Pragulos

Pragulų vietos: raudonos – gulint ant nugaros, mėlynos – gulint ant šono

Pragula (lot. decubitus) – spaudžiamos kūno vietos audinių apmirimas, sutrikus jų vietinei kraujotakai ir neurotrofikai. Dažniausiai pragulos atsiranda ties kryžkauliu, šlaunikaulio gumburais tiems ligoniams (ypač pagyvenusiems), kurie ilgai guli ir negali vartytis.

Pragula susidaro, kai dėl sutrikusio kraujo pritekėjimo į audinius atsiranda vietinė mažakraujystė. Audiniai, kurių kraujagyslės užspaustos, mažiau gauna maistingų medžiagų ir deguonies, taip pat susilaiko ir nereikalingų medžiagų pašalinimas. Procesui užsitęsus susidaro odos ir gilesnių audinių sluoksnių nekrozė ir audiniai miršta dėl deguonies stygiaus, o ne dėl mechaniškai pažeistų ląstelių.

Kartais pragulos susidaro odoje, kai spaudžia gipso tvarstis, protezas arba ortopedinis aparatas, burnos ertmės gleivinėje, kai spaudžia dantų protezas.

Pragulos būna paviršinės ir giliosios. Paviršinė pragula pažeidžia tik odą, o gilioji – dar ir poodinį ląstelyną su raumenimis.

Pragulos gydomos tepalais, švitinamos ultravioletiniais spinduliais, kartais operuojamos. Profilaktinė priemonė: tinkamas ligonio slaugymas.

Pragulų stadijos

• I stadija: balta dėmė, o vėliau aiškiai ribotas paraudimas. Jis neskausmingas ir paspaudus nublykšta. Dar labiau spaudžiant po keleto valandų pabąla ir sutrinka kraujotaka.
• II stadija: epitelio defektas, kuris atsiranda dėl ilgalaikio spaudimo, parausta oda, kaupiasi uždegiminis skystis. Atsiranda epidermio defektas, dermos pažeidimas net iki paodžio.
• III stadija: tai odos ir paodžio gilus pažeidimas dėl ilgalaikio spaudimo ir kraujotakos sutrikimo. Dalis audinių nekrotizuoja net iki fascijų, išsiskiria audinių uždegiminis skystis. Gali būti matomi raumenys, sausgyslės, fascijos, antkaulis.
• IV stadija: tai gilesnių audinių nekrozė. Tai gali sukelti osteomielitą. Šių pragulų gydymui būtinas chirurginis žaizdos išvalymas.