Pasąmonė

Pasąmonė – visuma psichinių procesų, kurie subjektyviai nekontroliuojami. Psichologijoje pasąmonė yra sąmonės priešingybė, ne visada tiesiogiai suvokiama, tačiau veikianti sąmoningą elgesį.

Pasąmonės charakteristikomis galima paaiškinti, kodėl žmogus savo veikloje vadovaujasi motyvais, kurie jam pačiam nėra „pasiekiami“ sąmoningai bei nusakyti kitus asmenybės veiklos ypatumus.

Funkcijos

Evoliucijos metu pasąmonė susiformavo kaip sąmonės apsaugos mechanizmas, saugantis sąmonę nuo bereikalingo darbo ir nepakeliamų krūvių (Šaltinis?). Jei kokie nors sugebėjimai (kompetencijos) tam tikros veiklos, darbo metu gali sėkmingai veikti ir be sąmonės įsikišimo („automatiškai“), tokiu atveju pasąmonė atlaisvina sąmonę nuo psichinio krūvio.

Pasąmonė visada sergėja ir saugo tai, kas yra įgyta ir įsisavinta, nesvarbu, ar tai automatizuotas įgūdis, gebėjimas, ar kokia nors nuostata, pamatinis požiūris, norma.

Pasąmonės konservatyvumas yra vienas pagrindinių jos bruožų. Būtent pasąmonės dėka visa, kas yra individualiai įsisavinta, įgyta, gali įgauti imperatyvumo, griežtumo ir kategoriškumo savybių, kas būdinga nesąlyginiams refleksams. Tokios savybės gali paaiškinti ir tai, kad tam tikri gyvenimo momentai, kurie buvo kažkada (pvz., vaikystėje) suvokti nesąmoningai, gali traumuoti, veikdami inertiškai (be jokių sąmonės ar valios pastangų), nors jie buvo įsisavinti dar toli iki sąmoningo jų supratimo.

Funkcionavimo formos

Pasąmonė veikia nepastebimai. Ji pasireiškia ne tik sapnuose (įvairiais vaizdiniais), bet ir kiekvieną būdravimo arba transo akimirką. Žmogaus sąmonę ji veikia nuolat, ypač visus iracionalius reiškinius bei įvykius, taip pat jausmus bei emocijas.

Pasąmonė nuolat „atakuoja“ žmogaus sąmonę, pateikdama vaizdinius, mintis, pasiūlydama elgesio variantus, aktyviai veikdama įsisavinant naujus dalykus (juos atmesdama arba priimdama). Pasąmonėje glūdi įsitikinimai, sąlyginiai refleksai, veiksmai, kurie atliekami apie tai negalvojant, „iš inercijos“. Tuo galima paaiškinti, kodėl dauguma žmonių veikia vadovaudamiesi tam tikromis normomis, vertybėmis.

Pasąmonėje, ypač vaiko, greitai įsitvirtina tam tikri elgesio modeliai, principai, stereotipai, kurie po to nesąmoningai veikia tolesnę asmenybės raidą bei veiklą. Įteigti (sąmoningai, racionaliai arba iracionaliai) dalykai tampa žmogaus savasties dalimi, kuri kartais gali veikti netgi prieš žmogaus valią ar norus, esant vidiniam (sąmoningam) pasipriešinimui.

Apie 90 procentų informacijos, saugomos pasąmonėje, yra patekę per sąmonę. Dalis informacijos, patenkančios emocinių vertinimų forma (tuo sėkmingai naudojasi reklama), tampa žmogaus elgesio veiksniais ar netgi reguliatoriais. Todėl itin svarbu, kad individualus pasąmonėje saugomos informacijos turinys ir jos pobūdis būtų suvoktas ir sąmoningai vertinamas, nes to nebuvimas skatina tokį elgesį, kuris ne visada tampa racionaliai paaiškinamas ir ne visada yra naudingas pačiam žmogui (neapgalvotų nusikaltimų atvejais, esant afekto būsenai, valdomam aistrų bei kitų stiprių jausminių reiškinių).

Pasąmonės dėka automatizuoti ir įsisavinti įgūdžiai, gebėjimai, išlavinti prieš tai sąmoningos veiklos bei darbo pagalba, yra vienas iš teigiamos pasąmonės veiklos formų. Tuomet veikiama negalvojant apie tai, bet visa tai yra atsiradę būtent sąmoningos veiklos dėka ir įsitvirtinę pasąmonėje kaip individualiai reikšmingai bei svarbūs dalykai.

Pasąmonė ir vaizdiniai

Abstrakčias sąvokas pasąmonė verčia vaizdiniais. Ji nesugeba atskirti iliuzijų nuo tikrovės, todėl kiekvieną vaizdinį užfiksuoja kaip tikrą. Per jutimo organus pasąmonė gauna susikurto arba pamatyto vaizdo pagrįstumo patvirtinimą. Iš to gali išplaukti pasąmoningas tikėjimas vaizdinio realumu.

Vaiko pasąmonė automatiškai viską, ką suvokia, paverčia vaizdais, todėl jam nėra nerealių dalykų. Kelias į pasąmonę galimas ir sugestijos, hipnozės pagalba, esant giliam atsipalaidavimui (relaksacija), kai blokuojamas „vidinis cenzorius“ (sąmonė), kruopščiai atrenkantis svarbią informaciją nuo nesvarbios ir be to priešinasi naujų teiginių, pažiūrų įsitvirtinimui pasąmonės kloduose.

Norint, kad tam tikri postulatai ar tiesos asmens būtų priimamos kaip aksiomos, tam būtinas nuolatinis jų kartojimas ir jų pripažinimas laisva valia, juos siekiant integruoti į jau esamą individualių įsitikinimų sistemą.

Pasąmonė psichoanalizėje

Zigmundas Froidas, psichoanalizės pradininkas, išskyrė tris sąmonės kategorijas:

1. Sąmonė – sistema, susidedanti iš pojūčių, išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru momentu.
2. Priešsąmonė susideda iš patirties, kuri tam tikru momentu nesuvokiama, bet gali lengvai grįžti į sąmonę spontaniškai ar valingai (pavyzdžiui, pažįstamo, sutikto gatvėje, vardas).
3. Pasąmonė – primityvių instinktų, emocijų, socialiai nepriimtinų idėjų, siekių, trauminių atsiminimų, suvoktų dalykų „talpykla“, kurie per sąmonę pateko ir įsitvirtino joje. Pasąmonės turinys nebūtinai vien tik neigiamas. Pasąmonei nėra svarbi logika, laikas, erdvė, racionalūs dalykai. Pasąmonė labiausiai atsiskleidžia sapnuose, nes pasąmonės kalba yra vaizdas. Nepaisant valios pastangų, vaizdiniai negali iškilti sąmoningai.

Vėliau šį modelį Froidas pakeitė kita teorija apie Id, Ego ir Superego. Šiame modelyje pasąmonė praktiškai atitinka Id, nors ir Ego bei Superego sritys gali būti nesąmoningomis.

Pasąmonė psichoanalitikoje

Karlas Gustavas Jungas teigė, jog ne tik instinktai yra psichikos varomoji jėga. Jis taip pat psichikos struktūroje išryškino sąmonę, asmeninę pasąmonę, kurią sudaro kompleksai ir kolektyvinę pasąmonę, kuri nepriklauso nuo mūsų asmeninio patyrimo. Pasak Jungo, žmogus gimsta ne tuščias, bet su tam tikra parinktimi kažkaip elgtis, jausti, suvokti bei galvoti. Tai paveldima iš protėvių. Kolektyvinę pasąmonę sudaro archetipai:

• anima – neįsisąmoninta vyro asmenybės moteriškoji pusė
• animus – neįsisąmoninta moters asmenybės vyriškoji pusė
• persona – socialiniai asmenybės vaidmenys
• šešėlis – neįsisąmoninta psichikos dalis, kurioje slypi tai, ko asmenybė sau nenori priskirti
• savastis – asmenybę reguliuojantis centras, vientisumo ir harmonijos įsikūnijimas
• išmintis – gyvenimiškos išminties ir brandumo įasmeninimas
• dievas – galaktinė, psichinės realybės, suprojektuotos į išorinį pasaulį, realizacija
• archetipas – universali, visiems žmonėms būdinga mąstymo forma

Pasąmonės atradimas

Richard Bergh vykdoma hipnozė, 1887 m.

• Dinaminės psichoterapijos pirmtakai: istoriniai ir antropologiniai tyrinėjimai rodo, kad pirmykštėse bendruomenėse naudotų metodų (egzorcizmas, hipnozė, magija) pagrindus tiria ir modernioji psichoterapija, tačiau kitais aspektais.
• Vokiečių gydytojas Francas Antonas Mesmeris (1734-1815) laikomas pirmosios dinaminės psichoterapijos pagrindėju (1775-1900).
• Prancūzų neurologas Žanas-Martin Charcot (1825-1893) tyrinėjo Salpêtrière ligoninėje Paryžiuje „trauminius sutrikimus“ ir analizavo skirtumus tarp organinių ir isterinių sutrikimų. Z. Froidas 1885-1886 dirbo šioje klinikoje 4 mėnesius.
• Prancūzų filosofijos profesorius, gydytojas ir psichoterapeutas Pjeras Janet (1859-1947) pirmasis pagrindė dinaminės psichiatrijos naująją sistemą (1900). Jo kūriniai buvo pagrindiniai šaltiniai Froido, Adlerio ir Jungo veikalams.
• Zigmundas Froidas (1856-1939) laikomas pasąmonės „atradėju“. Jis pirmasis įkūrė psichoanalizės mokyklą. Ji savo įtaka pakeitė tuometinį žmogaus suvokimą ir sampratą.
• Alfredas Adleris (1870-1937) ir individualioji psichologija nuo psichoanalizės skiriasi savo pragmatine teorija, pabrėždama individo nedalomumą, bei teleologine ir socialine žmogaus orientacija. Adleris manė, kad ankstyvosios vaikystės situacijos nesąmoningai veikia suaugusio žmogaus gyvenimo stilių. Adlerio teorija paveikė Neopsichoanalizės formavimąsi.
• Karlas Gustavas Jungas (1875-1961) bei analitinė psichologija turi fundamentalių panašumų su psichoanalize. Abi patvirtina „kelionės į pasąmonę“ galimybę mokymo ir gydymo analizės forma.

Literatūra

• J. Murphy Jūsų pasąmonės galia. Alma Littera, Vilnius.

Taip pat skaitykite

• Kolektyvinė pasąmonė
• Pasąmoninė žinutė
• Psichologija
• Sąmonė
• Viršsąmonė

Nuorodos

• Karlas Gustavas Jungas. Žvelgiant į pasąmonę