Nepuolimo sutartis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Nepuolimo sutartis arba neutraliteto sutartis – sutarties arba karinės sąjungos tipas, kai pasirašiusios valstybės pasižada nesiimti karinių veiksmų viena prieš kitą.[1]

Nepuolimo sutarties pavyzdys yra Molotovo–Ribentropo paktas.[1]

Kai kuriais atvejais laikoma, kad nepuolimo sutartys ir neutralumo sutartys skiriasi.[2] Tokiu atveju nepuolimo sutartims priskiriamos tos, kuriose pasižadama nepulti kitų pasirašiusių šalių, o neutralumo sutartimis – tos, kuriose pasižadama nepadėti kitų pasirašiusių šalių priešams (laikytis neutraliteto).[2] XIX amžiuje neutralumo sutartys buvo dažnai naudojamos suteikti leidimą užpulti kitą valstybę.[2]

Pastebėta, kad didžiosios valstybės labiau linkę pradėti karinius konfliktus su savo partneriais nepuolimo sutartyse, nei su valstybėmis, su kuriomis neturi jokių sąjungų.[1]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Volker Krause, J. David Singer „Minor Powers, Alliances, And Armed Conflict: Some Preliminary Patterns“, in „Small States and Alliances“, 2001, pp 15-23, ISBN 978-3-7908-2492-6 (Print) ISBN 978-3-662-13000-1 (Online) [1]
  2. 2,0 2,1 2,2 Brett Leeds , Jeffrey Ritter, Sara Mitchell, Andrew Long, „Alliance Treaty Obligations and Provisions, 1815–1944“, „International Interactions: Empirical and Theoretical Research in International Relations“, 2002, vol. 28, issue 3, p. 237–260, DOI: 10.1080/03050620213653 [2]