Naujojo Sibiro salos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Naujojo Sibiro salos

Naujojo Sibiro salos (rus. Новосибирские острова) – archipelagas Rytų Sibiro šiaurinėje pakrantėje, tarp Laptevų ir Rytų Sibiro jūrų. Įeina į Jakutijos Respublikos sudėtį. Bendras plotas – apie 38 tūkst. km².[1]

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naujojo Sibiro saloms priklauso Anžu salos, kurių plotas maždaug apie 29 000 km², jos susideda iš:

Į pietus ir arčiau Sibiro žemyninės dalies išsidėsčiusios Liachovo salos (6100 km²):

Mažosios De Longo salos (228 km²) išsidėsčiusios Naujojo Sibiro šiaurės rytuose:

Reljefas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dauguma iš archipelago salų yra gana žemai ir susideda iš blogai sukibusių nuosėdinių uolienų. Jo vakarinė dalis susideda iš klinčių ir skalūno. Aukščiausias taškas – 374 m (Malakatin Taso kalnas, Kotelno saloje). Klimatas yra arktinis ir atšiaurus. Sniegas paviršių dengia 9 mėnesius per metus.

Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vidutinė temperatūra sausį: nuo −28 °C iki −31 °C
  • Temperatūra liepą: pakrantėse Ledinis arktinis vanduo padaro temperatūra reliatyviai žemą. Vidutinė maksimali temperatūra yra: nuo +8 °C iki +11 °C Ir vidutinė žemiausia temperatūra: nuo -3 °C iki +1 °C.

Salų viduje vidutinė maksimali temperatūra liepą yra: nuo +16 °C iki +19 °C ir vidutinė žemiausia: nuo +3 °C to +6 °C.

Krituliai: iki 132 mm per metus

Amžinasis įšalas ir požeminis ledas labai paplitę po visą teritoriją. Salų paviršius yra padengtas arktinės tundros augmenija ir gausybe ežerų.

Pirmoji žinia apie Naujojo Sibiro salų egzistavimą buvo atnešta Kozako Jakovo Permiakovo XVIII a. pradžioje. 1712 m. kazokas, lydimas M. Vagino pasiekė Didžiąsias Liachovo salas XIX a. pradžioje salos buvo ištyrinėtos Jakovo Sannikovo, Matvėjaus Gedenschtromo ir kitų.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 308