Mūšos–Nemunėlio žemuma

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Mūšos–Nemunėlio žemuma – žemuma Lietuvos šiaurėje, Vidurio Lietuvos žemumos dalis, apimanti Mūšos, Lielupės mažųjų intakų ir Nemunėlio upių baseinus.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mūšos-Nemunėlio žemuma nutįsusi iš vakarų į rytus. Plotas apie 5000 km². Žemumos paviršius ties Pasvaliu iškilęs apie 40 m, o į pakraščius pakyla iki 100 m virš jūros lygio. Lygų paviršių rytinėje dalyje paįvairina neaukšti, 1–2 m ištįsę gūbriai. Žemumą riboja Linkuvos kalvagūbris, Nemunėlio ir Šventosios, Lėvens ir Nevėžio, Mūšos ir Ventos takoskyros.

Geologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mūšos–Nemunėlio žemuma apima devono periodu susiformavusią plynaukštę, kurią stipriai egzaravo pleistoceno ledynai, sukloję kelių metrų storio glacigenines nuogulas. Žemumos vidurinėje dalyje susidarė juostuotieji moliai, o periferinėje – dugninės morenos dariniai. Žemumos šiaurės rytų dalyje – intensyvūs karstiniai procesai. Žemumoje susidarė derlingi rudžemiai, išplautžemiai ir kalkžemiai.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algimantas ČesnulevičiusMūšos-Nemunėlio žemuma. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 629 psl.