Monoteletizmas
Monoteletizmas (mono… + gr. thelēma – 'valia') – teologinė doktrina, anot kurios, Jėzus Kristus buvęs dievažmogis, turėjęs dvi prigimtis (dieviškąją ir žmogiškąją), tačiau tik vieną akstiną veikti, kitaip tariant, valią (dieviškąją).[1][2]
Šią doktriną VII a. suformulavo Konstantinopolio patriarchas.[1] Tai padaryti jį paskatino imperatorius Heraklėjas, kuris manė, kad toks kompromisas (tarp monofizitizmo ir Chalkedono susirinkimo dogmos, kad Jėzus Kristus esąs ir Dievas, ir žmogus) padėsiąs Bizantijos pusėn patraukti monofizitus, gyvenusius rytinėse imperijos provincijose.[1][2]
Monoteletizmą galutinai atmetė Konstantinopolio III susirinkimas, vykęs 680–681 m.,[1] pasmerkdamas doktriną kaip ereziją.[2]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
|
Šis straipsnis apie Krikščionybę yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |