Makama

Makama (arab. makame – sueiga, pasakojimas sueigoje) – avantiūrinės novelės žanras, susiformavęs arabų literatūroje IX–X a., vėliau išpopuliarėjęs persų, tadžikų bei žydų literatūroje. Makamos herojus – klajojantis išprusęs literatas ar filosofas, kuris sugeba išsisukti iš keblių padėčių. Makamos buvo rašomos ritmine proza, remiantis griežtomis taisyklėmis. Šiame novelės žanre gausu sinonimų, homonimų, archaizmų, citatų, literatūrinių užuominų, alegorijų; todėl paprastam skaitytojui makamos sunkiai suprantamos.

Žymiausi makamų kūrėjai: arabų literatūroje – Badi az Zamanas (969–1007 m.), al Charijus (1054–1122 m.), persų – Chamidas ad Dinas Balchis (mirė 1164 m.), žydų – Jehuda al Harizis.