Magnalis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Magnalis (angl. magnalium) – aliuminio lydinys su magniu (1-13 % Mg) ir nedideliais kiekiais vario, nikelio ir alavo.[1] Kai kurie variantai, skirti specialiam panaudojimui, gali turėti iki 50 % magnio, nors jų atsparumas korozijai prastas. Šie lydiniai naudojami inžinerijoje ir pirotechnikoje.

Savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lydiniai su mažai magnio (apie 5 %) pasižymi didesniu stipriu, didesniu koroziniu atsparumu ir mažesniu tankiu negu grynas aliuminis. Šiuos lydinius lengviau apdirbti ir suvirinti negu gryną aliuminį.[2] Lydiniai su dideliais kiekiais magnio (apie 50 %) yra trapūs ir lengviau koroduojantys nei grynas aliuminis.

Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Magnaliai su nedaug magnio yra brangesni už aliuminį, bet dėl didesnio stiprio, mažesnio tankio ir geresnio apdirbamumo naudojami orlaivių ir automobilių dalims gaminti.

Lydiniai su apie 50 % magnio trapūs ir lengvai koroduojantys, todėl inžinerijoje mažai kur tinkami. Tačiau paversti į miltelius jie yra degūs, atsparesni korozijai negu grynas magnis ir labiau reaguojantys negu grynas aliuminis, todėl naudojami pirotechnikoje kaip metalas kuras ir kibirkštims išgauti. Šio lydinio trapumas leidžia šio lydinio luitelius plaktuku sudaužyti į gabalėlius, kuriuos galima sumalti kavamale į miltelius, tinkamus pirotechnikai. Rutuliniu malūnu pramonėje magnalis į smulkius miltelius sumalamas per kelias valandas, o aliuminis – per kelias dienas. Magnalio milteliai dega su traškančiu garsu.

Magnalio milteliai yra efektyvesni už to paties smulkumo aliuminio miltelius. Su jais reikia elgtis taip pat atsargiai, kaip ir su magnio milteliais, pavojų kelia drėgmė, boro rūgštis, amonio junginiai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]