Ląstelės branduolys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Branduolys: 1. sienelė 2. ribosomos 3. poros 4. branduolėlis 5. chromatinas 6. branduolys 7. endoplazminis tinklas 8.

Ląstelės branduolys – ląstelės struktūrinė dalis, kuri saugo didžiąją dalį ląstelės genetinės informacijos (chromosomose). Branduolio pagrindinės funkcijos – kontroliuoti chemines reakcijas citoplazmoje ir saugoti informaciją, reikalingą ląstelių dalijimuisi.

Pagrindinės struktūros, sudarančios branduolį yra branduolio apvalkalas – dviguba membrana, kuri apgaubia organelę ir izoliuoja jos turinį nuo citoplazmos ir branduolio matriksas (kuriame yra ir branduolio lamina) – tinklas branduolyje, kuris prideda mechaninę atramą, panašiai kaip ir ląstelės citoskeletas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Seniausias žinomas ląstelių ir jų branduolių piešinys. Autorius Antonie van Leeuwenhoek, 1719 m.

Branduolys buvo pirmoji atrasta ląstelės organelė. Seniausi šios organelės piešiniai buvo Antonijaus Levenhuko (1632–1723), kuris stebėjo lašišų raudonųjų kraujo kūnelių branduolius.[1]

Branduolius taip pat aprašė Franz Bauer, 1804 m.[2] ir, detaliau, 1831 m. škotų botanikas Robertas Braunas. Braunas studijavo gegužraibinius augalus ir po mikroskopu juose pamatė nepermatomą plotą, kurį pavadino „areola“ arba „nucleus“.[3]

Struktūros[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Branduolys yra didžiausia ląstelinė organelė gyvūninėse ląstelėse.[4] Žinduolių ląstelių branduolio diametras yra apie 6 mikrometrus (µm), tai sudaro 10% viso ląstelės tūrio.[5] Branduolyje esantis klampus skystis yra vadinamas nukleoplazma (arba kariolimfa), jo sandara yra panaši į citozolį, randamą už branduolio ribų.[6] Ląstelės branduolys atrodo tanki, sferinė arba netaisyklinga organelė. „Sausasis“ branduolys yra sudarytas iš: 9% DNR, 1% RNR, 11% histoninių baltymų, 14% liekamųjų baltymų ir 65% rūgštingųjų baltymų.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Leeuwenhoek, A. van: Opera Omnia, seu Arcana Naturae ope exactissimorum Microscopiorum detecta, experimentis variis comprobata, Epistolis ad varios illustres viros. J. Arnold et Delphis, A. Beman, Lugdinum Batavorum 1719–1730. Cited after: Dieter Gerlach, Geschichte der Mikroskopie. Verlag Harri Deutsch, Frankfurt am Main, Germany, 2009. ISBN 978-3-8171-1781-9.
  2. Harris, H (1999). The Birth of the Cell. New Haven: Yale University Press. ISBN 0-300-07384-4.
  3. Brown, Robert (1866). „On the Organs and Mode of Fecundation of Orchidex and Asclepiadea“. Miscellaneous Botanical Works I: 511–514.
  4. Lodish, H; Berk A; Matsudaira P; Kaiser CA; Krieger M; Scott MP; Zipursky SL; Darnell J. (2004). Molecular Cell Biology (5th leid.). New York: WH Freeman. ISBN 0-7167-2672-6.
  5. Bruce Alberts; Alexander Johnson; Julian Lewis; Martin Raff; Keith Roberts; Peter Walter, eds. (2002). Molecular Biology of the Cell, Chapter 4, pages 191–234 (4th leid.). Garland Science.
  6. Clegg JS (February 1984). „Properties and metabolism of the aqueous cytoplasm and its boundaries“. Am. J. Physiol. 246 (2 Pt 2): R133–51. PMID 6364846.