Lukiškės

Karaliaučiaus krašte Lukiškėmis vadinta dabartinė Kruglianka (prie Kalnininkų).

Lukiškės

Vietovė prijungta prie miesto apie XIX a.

Lukiškės

54°41′28″š. pl. 25°16′05″r. ilg. / 54.691°š. pl. 25.268°r. ilg.

Apskritis

Vilniaus apskritis

Savivaldybė

Vilniaus miesto savivaldybė

Seniūnija

Naujamiesčio seniūnija

Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) ^[1]
Vardininkas:	Lùkiškės
Kilmininkas:	Lùkiškių
Naudininkas:	Lùkiškėms
Galininkas:	Lùkiškes
Įnagininkas:	Lùkiškėmis
Vietininkas:	Lùkiškėse

Lukiškės – Vilniaus miesto dalis, esanti į vakarus ir pietvakarius nuo Senamiesčio, kairiajame Neries krante. Rytuose tarp senosios Vilnelės vagos ir Lukiškių spėjama buvus Šventaragio mišką, Lukiškių pakraštys buvo ties dabartine Tilto gatve, vakaruose apėmė Lukiškių šilą (dabartinį Vingio parką) ir driekėsi iki Panerių kalvų. Dabar Lukiškės iš esmės susiliejusios su Vilniaus centru. Rytuose ribojasi su Senamiesčiu, pietuose – su Naujamiesčiu, vakaruose Neris skiria nuo Žvėryno (jungia Liubarto tiltas ir Žvėryno tiltas), šiaurėje – nuo Saltoniškių ir Šnipiškių (jungia Geležinio Vilko tiltas ir Baltasis tiltas). Yra Lukiškių aikštė, Lukiškių kalėjimas ir Lukiškių cerkvė.

Laikoma, kad Lukiškėse prasideda greitkeliai A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ir A2 Vilnius–Panevėžys . Svarbus VVT mazgas: pagrindinės stotelės – J. Tumo-Vaižganto, Kražių, Operos ir baleto teatras, Pamėnkalnio, J. Jasinskio.

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, kad pavadinimas kilęs nuo totoriaus Luko Petravičiaus, kuriam Ldk Vytautas XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje čia paskyrė didelį žemės sklypą (asmenvardinis vietovardis). Jos buvo vadinamos taip pat Totorių Lukiškėmis arba Totorija. Kita vertus, Lukiškių pavadinimo kilmė tiksliai nenustatyta. Lietuvos Metrikos įrašuose vartojama forma на Луце, влизко реки Вели (1499 m.), 3 Вильни на Луце (1524 m.) rodytų, kad senasis vietos pavadinimas galėjo būti Luka („lenkti, lankas, linkis“; plg. lenk. łąka „pieva“, rus. лук „lankas“). Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į luknas reikšmę „[tas,] kurio ragai eina į šalis“, miesto atžvilgiu Lukiškės Neries vingiais iš tiesų išsišakoja į du ragus.^[2]

1584 ir 1593 m. Stanislovas Radvila Lukiškių dvarą perdavė jėzuitams vasarvietei – apylinkė pavadinta Jėzuitų Lukiškėmis. Apie 1800 m. Jėzuitų Lukiškės imtos vadinti Vingiu, vėliau sugrįžo istorinis pavadinimas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo XVI a. Lukiškės tapo uostu. Palei Nerį buvo pirklių sandėliai. Lukiškių šile XVI a. buvo dvaras. 1553–1561 m. Mikalojus Radvila Juodasis jame priglaudė evangelikus reformatus. Lukiškėmis XV–XVI a. dar buvo vadinama didelė teritorija į vakarus nuo miesto, iki pat Žemųjų Panerių. Radvilų valdoma jų dalis (šiaurėje, su Vingiu) vadinta Didžiosiomis, o Astikų (pietuose) – Mažosiomis Lukiškėmis. 1646 ir 1648 m. planuose Lukiškėse dar nupiešti dideli miško masyvai – ties Vingiu ir palei Neries pakrantę upe žemyn.

XVII a. Lukiškės tapo Vilniaus priemiesčiu, susiformavo trys gatvės. Lukiškėse buvo įrengtos vargingųjų Vilniaus miestiečių kapinės. Didikas Jurgis Liutauras Chreptavičius Lukiškėse vienuoliams dominikonams padovanoja žemės sklypą ir pinigų, kad šie kapinėse pastatytų bažnyčią. 1642 m. dominikonai pastato medinę Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, netrukus – vienuolyną. 1677 m. įsteigta parapija, kuri veikė iki 1948 m. Per LLV karą 1654–1667 m. su Rusija ir per 1700–1721 m. Šiaurės karą Lukiškės smarkiai nukentėjo, sudegė bažnyčia ir vienuolynas. 1722 m. atstatyta bažnyčia ir 1739 m. atstatytas vienuolynas buvo pirmieji mūriniai pastatai Lukiškėse. 1757–1761 m. architektas Jonas Kristupas Glaubicas jėzuitams suprojektavo 3 aukštų rūmus su mansardomis, o vėliau rūmai ir pastatyti, o 1872 m. sunyko. Apie 1800 m. Jėzuitų Lukiškės imtos vadinti Vingiu. XIX a. namai Lukiškėse statyti neplaningai, paliekant vietos tik siauroms gatvelėms. 1860 m. Lukiškių aikštėje įrengtas miesto turgus. XIX a. viduryje nutiestos svarbiausios gatvės – Šv. Jurgio (dabar Gedimino) prospektas ir Pamėnkalnio, XIX a. 2-ojoje pusėje Lukiškės prijungtos prie Vilniaus. 1891 m. prospektas iki Lukiškių aikštės išgrįstas ir apsodintas liepomis. 1897 m. pastatyti teismo rūmai, 1898–1903 m. – Lukiškių kalėjimas. 1908 m. Juozapo Montvilos iniciatyva pradėtas statyti triaukščių gyvenamųjų namų kvartalas, dar vadinamas Lukiškių arba Montvilos kolonija.

1940 m. Lukiškių aikštėje įsikūrė NKVD. 1941–1944 m. per Vokietijos okupaciją Lukiškėse įsikūrė gestapas. 1944 m. čia vėl įsikuria NKVD. 1948 m. uždaryta bažnyčia (iki 1992 m.). 1950 m. Lukiškės priskirtos Vilniaus miesto Spalio rajonui. 1952 m. baigus rekonstruoti aikštę, ji buvo pervadinta Lenino aikšte.

1950 m. Vilnių suskirsčius į naujus administraciniu vienetus, Lukiškės priskirtos Spalio rajonui. XX a. 6-ajame dešimtmetyje pastatyta didelių mūrinių gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų: Mokslininkų namai (1950 m.), Respublikinė biblioteka (1960 m., dab. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), 8–9 dešimtmetyje – Operos ir baleto teatras (1974 m.), LTSR AT rūmai (1982 m., juose 1990 m. įsikūrė LR Aukščiausioji Taryba, vėliau Seimas) ir kitų. 9 dešimtmetyje per Lukiškių vidurį nuo Vingio parko pusės link Šnipiškių ir Saltoniškių nutiesta nauja automobilių magistralė (Geležinio Vilko gatvė), jai iškastas tunelis, pastatytas Geležinio Vilko tiltas (1979 m.) per Nerį.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę vėl imtas vartoti Lukiškių vardas. Lukiškėse įsikūrė Lietuvos apeliacinis (1994 m.), Vilniaus apygardos (1999 m.) teismai, Okupacijų ir laisvės kovų muziejus (1992 m.), Ypatingasis archyvas (1995 m.). Neries pakrantėje Vingio parko link ir prie Seimo rūmų pastatyta daugiaaukščių pastatų. 2008 m. prie Seimo rūmų atidengtas Sausio 13 memorialas.^[3]