Luis Buñuel

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Luisas Bunjuelis

Luis Buñuel Portolés ( 1900 m. vasario 22 d. – m. 1983 m. liepos 29 d.) – ispanų kino režisierius, didžiąją gyvenimo dalį gyvenęs ir kūręs Meksikoje, Prancūzijoje ir kitur. Bunjuelis pagarsėjo siurrealistiniais filmais, visuomenės bei religijos kritika.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bunjuelis gimė Kalandoje, Teruelyje (Aragono regione) Ispanijoje. Tėvai Leonardo Bunjuelis Gonsalesas (Leonardo Buñuel González) ir Marija Portoles Seresuela (María Portolés Cerezuela). Šeimoje buvo septyni vaikai: Luisas, Marija, Alisija, Konsepsion, Leonardo, Margarita ir Alfonso. Luisas buvo energingas ir impulsyvus, lankė boksą. Vaikystėje žiūrėdavo daug filmų.

Mokėsi jėzuitų mokykloje, įstojo į Madrido universitetą. Studijuodamas artimai susibičiuliavo su Salvadoru Dali bei Federiku Garsija Lorka. Susižavėjęs kinematografija, išvažiavo į Paryžių, nors apie kino kūrimą beveik nieko neišmanė. Padirbęs režisieriaus asistentu, jis kartu su Dali sukūrė šešiolikos minučių trukmės siurrealistinį filmą „Andalūzijos šuo“ (1929), vėliau dar vieną – „Aukso amžių“ (1930).

Po Ispanijos pilietinio karo Bunjuelis emigravo į JAV. Čia kurį laiką dirbo Niujorko Šiuolaikinio meno muziejuje, vėliau Holivude kūrė ispaniškus amerikietiškų filmų perdirbinius. 1946 m. išvyko į Meksiką. 1949 m. tapo šios šalies piliečiu. Meksikoje sukūrė nemažai garsių filmų, todėl pelnytai laikomas šios šalies menininku. 1961 m. už filmą „Viridiana“, kurtą Ispanijoje, gauna „Auksinę palmės šakelę“. Kontroversiškas filmo turinys sukėlė didelių diskusijų, Ispanijoje šis filmas buvo uždraustas. Nuo septintojo dešimtmečio dirbo Prancūzijoje.

Buvo vedęs prancūzę Jeanne Roucar, 1924 m. Paryžiaus olimpiados meninės gimnastikos bronzos medalio laimėtoją. Drauge susilaukė dviejų sūnų – Žano Luiso ir Rafaelio.

Mirė nuo kepenų cirozės Meksike.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bunjuelis kinu ypač susidomėjo apsigyvenęs Paryžiuje. Tuomet paprastai žiūrėdavo po tris filmus per dieną, dirbo kino kritiku įvairiuose žurnaluose. Galiausiai įsirašė į aktorių akademiją, įkurtą režisieriaus Žano Epšteino, ilgainiui tapo jo asistentu. Šiuo laikotarpiu Bunjuelis susipažino su kino pasauliu ir žmonėmis, kurie vėliau su juo bendradarbiavo kuriant „Andalūzijos šunį“ bei „Aukso amžių“. „Andalūzijos šuo“ iki šiol laikomas vienu svarbiausių siurrealistinių filmų. Savo metu drastiškas filmo turinys (pavyzdžiui, stambiu planu rodoma, kaip skustuvu perrėžiamas moters akies obuolys) sukėlė žiūrovų pasipiktinimą, tačiau prancūzų siurrealistai šį kūrinį sutiko entuziastingai.

Pirmuosius filmus bei keliones Bunjueliui finansavojo motina. 1933 m., gavęs finansavimą iš draugo, sukuria dokumentinį filmą „Las Hurdes“ apie to paties pavadinimo atokų Ispanijos regioną. Kadangi filme pavaizduota, kaip skurdžiai gyvenantys valstiečiai kovoja už išlikimą, nenuostabu, kad tuometinė Ispanijos respublika jį uždraudė. Gavęs pasiūlymą iš Warner Brothers, Bunjuelis Madride pradeda dirbti dubliažo režisierumi. Čia jį užklupo Franko iškilimas. Bunjuelis liko ištikimas demokratinei respublikai. 1936 m. išvykęs iš Madrido, čia nebegrįš iki pat 1960 – tųjų. 1938 m. antrąkart gyvenime apsilanko Holivude, gauna darbą: prižiūri filmų apie Ispanijos pilietinį karą kūrimą. 1941 m. JAV prodiuserių asociacija uždraudžia kiną, kritikuojantį Franką, taigi, likęs be darbo, Bunjuelis priima pasiūlymą iš Niujorko šiuolaikinio meno muziejaus. 1943 m. atleidžiamas ir iš ten. Sugrįžęs į Holivudą, dirba ispaniškų filmų versijų redaktoriumi.

Bunjuelis atsitiktinai susipažino su Denise Tual, kuri jam pasiūlė prisijungti prie „Bernardos Albos namų“ ekranizacijos. Nebaigęs dirbti prie šio projekto, Bunjuelis gavo kitą pasiūlymą – prodiusuoti komercinį filmą su žymiu Meksikos dainininku Jorge Negrete. Bunjuelis sutiko ir taip pradėjo savo veiklą Meksikos kinematografijoje. Pirmasis meksikietiškojo etapo filmas, „Gran Casino“, komerciškai nebuvo sėkmingas. 1949 m. Bunjueliui buvo pasiūlyta imtis filmo „El Gran Calavera“. Šis filmas tapo populiarus. Bunjuelis gavo Meksikos pilietybę ir toliau dirbo ten. 1950 m. režisavo filmą „Los olvidados“ („Pamirštieji“), kuris labai priminė „Las Hurdes“: jame buvo rodoma varginga priemiesčių gyventojų realybė, kurios dominuojanti kultūra nenorėjo pastebėti. Tačiau didysis Kanų festivalio prizas atnešė Bunjueliui tarptautinį populiarumą ir taip režisierius išpirko kaltę Meksikos visuomenės akyse.

1959 m. filmas „Nazarín“ laimėjo „Auksinę palmės šakelę“.

1960 m. grįžo į Ispaniją. 1961 m. Kanuose gavo dar vieną „Auksinę palmės šakelę“ už filmą „Viridiana“ – bendrą meksikiečių bei ispanų produktą, filmuotą Ispanijoje. Šį filmą pasmerkė katalikų Bažnyčia, uždrausta jį rodyti Ispanijoje. Taip Bunjuelis dar kartą tapo nepageidaujamas šioje šalyje.

1963 – iųjų filmu „Le Journal d’une Femme de Chambre“ prasidėjo prancūziškasis Bunjuelio kūrybos etapas. 1966 m. filmas „Belle de Jour“ („Dienos gražuolė“) Venecijoje laimėjo „Auksinį liūtą“. 1970 m. Ispanijoje nufilmavo „Tristaną“. 1972 m. gavo Oskarą už geriausią užsienio filmą – „Le Charme Discret de la Bourgeoisie“ („Kuklus buržuazijos žavesys“). Bunjuelis – pirmasis ispanų režisierius, gavęs šį apdovanojimą. Jo paskutinis filmas „Cet Obscur Objet du Désir“1977 m. buvo apdovanotas San Sebastijano kino festivalyje.

Filmografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Luis_Buñuel&oldid=6849570"