Londono sutartis (1915)
Londono paktas (it. Patto di Londra), arba teisingiau, Londono sutartis, buvo slaptas paktas tarp Antantės valstybių ir Italijos, pasirašytas Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Rusijos ir Italijos karalystės atstovų 1915 m. balandžio 26 d. Londone.[1] Šios sutarties tikslas buvo sudaryti aljansą su Italija prieš jos buvusias sąjungininkes, įskaitant ir Vokietiją.
Sutarties sąlygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagal paktą, Italija turėjo palikti Trilypę sąjungą ir prisijungti prie Antantės; Italija taip pat turėjo paskelbti karą Vokietijai ir Austrijai-Vengrijai per mėnesį nuo sutarties pasirašymo datos (karas Austrijai-Vengrijai buvo paskelbtas per mėnesį, bet Vokietijai Italija karo nepaskelbė iki pat 1916 m.). Darant prielaidą, kad karas prieš Vokietiją ir jos sąjungininkes bus laimėtas, Antantės šalys pažadėjo Italijai šias teritorijas karo pabaigoje:
- Tirolį (iki pat Alpių vandeninės takoskyros Brenerio perėjoje), į kurį įeina šių dienų Pietų Tirolio ir Trento provincijos Italijoje.
- Visą Austrijos Litoralio teritoriją, įskaitant Triesto uostamiestį ir Lasino salyną, bet neįskaitant Rijekos uostamiesčio.
- Šiaurinę Dalmatiją, įskaitant Zadarą, Šibeniką ir daugelį Dalmatijos regiono salų, išskyrus Krką bei Rabą.
- Dodekaneso salas (Italijos valdytas nuo 1912 m.).
- Vliorės uostamiestį Albanijoje.
- Albaniją kaip protektoratą („Italijai turi būti patikėta atstovauti Albaniją reikaluose su užsienio jėgomis“).
- Tam tikras Vokietijos kolonijų dalis Azijoje ir Afrikoje.[2]
- Vykstant Turkijos dalyboms, Italija turėtų gauti pagrįstą dalį Viduržemio regiono teritorijos, kuri būtų greta Antalijos provincijos.[2]
Serbijos karalystei, kuri nei pasirašė sutarties, nei dalyvavo jos pasirašyme, buvo priskirta:
- Dalmatijos pakrantė tarp Krkos ir Stono, įskaitant Sabiončelo pusiasalį, Spalato uostamiestį bei Bračo salą.
Juodkalnijos karalystei, kuri taip pat nei pasirašė sutarties, nei dalyvavo jos pasirašyme, buvo priskirta:
- Dalmatijos pakrantė tarp Budvos ir Stono, įskaitant Ragusą bei Kotoro įlanką, bet neįskaitant Sabiončelo pusiasalio.
- Pakrantė į pietus nuo Šenjino uostamiesčio Albanijoje.
Taip pat, nors ir ne taip akivaizdžiai, Serbijai buvo priskirta:
- Bosnija ir Hercegovina
- Sirmija
- Bačka
- Slavonija
- Tam tikros nepatikslintos Albanijos teritorijos (turėjusios būti padalintos Serbijai, Juodkalnijai ir Graikijai).
Italija reikalavo, o Sąjungininkai sutiko, kad pakrantės tarp Zadaro ir Istrijos klausimas būtų nagrinėjamas po karo. Italija taip pat reikalavo, kad Serbijai nebūtų pranešta apie šiuos susitarimus. Vis dėlto Sąjungininkai nesilaikė šio prašymo ir 1915 m. rugpjūčio 4 d. išsiuntė notą Serbijai, informuodami, kokios teritorijos priklausys Serbijai ir Juodkalnijai po karo.
Paktas turėjo būti laikomas paslaptyje, bet po Spalio revoliucijos Rusijoje 1917 m. jis buvo paviešintas rusų žurnale „Izvestia“.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Baker, Ray Stannard. Woodrow Wilson and World Settlement, Volume I Doubleday, Page, and Company, 1923. pages 52–55 [1]
- ↑ 2,0 2,1 http://www.firstworldwar.com/source/london1915.htm