Liuciferis
Liuciferis (lot. Lucifer – „šviesos nešėjas“; nuo lux „šviesa“ + ferre „nešti“) – religinė figūra, dažniausiai asocijuojama su Šėtonu. Romėnų mitologijoje – Aušrinė žvaigždė (Veneros planeta). Liuciferis niekada nebuvo panaudotas kaip velnio vardas iki anglų poeto Džono Miltono (John Milton). IV a. egzistavo krikščioniška sekta, kurios nariai buvo vadinami liuciferonais.
Liuciferiu taip pat buvo vadinama Veneros planeta.
Sąsajos su krikščionybe[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Panašaus termino Tanache interpretacijos, kuomet Biblija išversta pagal Anglijos karalių Jokūbą I, privedė prie vardo „Liuciferis“ sutapatinimo su rojaus ištremtaisiais angelais ir su Šėtonu. Buvo teigiama, kad buvęs arkangelas Liuciferis pasidavė puikybei ir pavydui ir nupuolė – prarado savo kilnumą ir tapo velniu. Vis dėlto Biblijoje apie tai aiškiai niekuomet nebuvo kalbama. Šiais laikais Šventojo Rašto vietos, kur turimas omenyje Šėtonas, verčiamos „aušrinė žvaigždė“, o ne „Liuciferis“. Šis vardas dažniausiai siejamas su šiomis Biblijos vietomis:
„Kaip tu iškritai iš dangaus, Liuciferi, ryto aušros sūnau? Kaip tu kritai žemėn, kuris buvai pamynęs tautas?“ – Senasis Testamentas, Izaijo 14,12
„Taip pat mes turime dar tvirtesnį pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė žvaigždė.“ – Naujasis Testamentas, 2 Petro 1,19
Vaizdavimas literatūroje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Italų poeto ir filosofo Dantės Aligjerio (Dante Alighieri) „Dieviškojoje komedijoje“ maištingasis angelas Liuciferis, Dievo išdavikas, vaizduojamas sukaustytas pragaro dugne. Jis turi tris veidus, kurių nasruose kankinasi 3 didžiausi šio pasaulio nusidėjėliai – Kristų pardavęs Judas Iskariotas ir Cezarį išdavusieji Kasijus bei Brutas.