Lietuviai (rytiniai senlietuviai)

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Kitos reikšmės – Lietuviai (reikšmės).

Senosios baltų gentys Aukštaičiai
Žemės	Deltuva, Lietuva, Nalšia, Neris, Deremela

Aukštaičiai arba lietuviai (rytiniai senlietuviai) – sen. rytų baltų etnosas (dalies archeologų, daugiausia „Adolfo Tautavičiaus mokyklos“ atstovų, laikomas atskiru sen. baltų etnosu ir vadinamas lietuvių gentimi arba lietuvių genčių sąjunga), nuo V a. pradžios iki XII-XIII a. sandūros gyvenęs dab. Lietuvos Respublikos rytuose (teritorijoje iki Šventosios upės ir Nemuno vidurupio vakaruose) ir Šiaurės Vakarų Baltarusijoje iki Naručio ir Svierių ežerų, t. y., visame archeologinės Rytų Lietuvos pilkapių kultūros areale. Rytų Lietuvos pilkapių ir Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūrų panašumas bei neabejotinas giminingumas (antroji šių kultūrų susiformavo V a. – po to, kai IV ir V a. sandūroje migrantų iš Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealo banga užplūdo iki tol vakarinių baltų gyventą Vidurio Lietuvos lygumą) leidžia manyti „archeologinius lietuvius“ buvus ne atskira gentimi, o V a. susiformavusio senlietuvių (sąlyginis pavadinimas) etnoso (didžiosios genties) „motininiu“ subetnosu.

Lietuviais šio protoaukštaitiško subetnoso nariai literatūroje vadinami tik sąlyginai, nes tikrasis dab. Rytų Lietuvoje ir Šiaurės Vakarų Baltarusijoje gyvenusių sen. baltų etninis savivardis istorikams nežinomas, nes seniau tebuvo aukštaičiai. Įvairiais laikais Aukštaičių vardu vadintas nevienodo didumo žemių plotas. Vokiečių ordino kronikininkai ribą tarp žemaičių ir aukštaičių laikė Nevėžio upę. Matyt dėl Aukštaičių hegemonijos, ta riba XIII amžiuje jau buvo paslinkusi vakariau, tai yra nuo Šventosios upės kaip buvo iki XIII amžiaus ir pasiekė Nevežį. Aukštaičiais vadinama žemė tada nesiekė dabartinės Latvijos sienos, nes kaip jau minėta, į šiaurę nuo Aukštaičių gyvenę sėliai anuomet dar nebuvo visiškai asimiliuoti lietuvių (rytinių senlietuvių), tai yra tų pačių aukštaičių.

Tiesioginiai rytinių senlietuvių protėviai buvo vėlyvajame bronzos amžiuje ir ankstyvajame bei senajame geležies amžiuje Rytų Lietuvoje ir Šiaurės Vakarų bei Vidurio Baltarusijoje gyvavusios Brūkšniuotosios keramikos kultūros (~XIII a. pr. m. e. – V a.) nešėjai.

I tūkstm. II pusėje rytinių senlietuvių gyvenamasis arealas šiaurėje (iki VII–VIII a. – Svėdasų-Dusetų-Zarasų apylinkėse) siekė sėlių žemes, o pietvakariuose (nuo VI a. – ~ ties Merkinės – Bielyčios linija) ribojosi su jotvingių kraštu (III–V a. jotvingiai buvo infiltravę platų žemių ruožą į rytus nuo Nemuno tarp Gardino ir Kauno, t. y. visą vėlyvosios Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealo pietvakarinę dalį). Vakaruose (Kauno-Prienų apylinkėse ir palei Šventosios upę) rytinių senlietuvių kaimynas buvo Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros nešėjai (spėjami „pražemaičiai“), o pietuose bei rytuose – V a. Brūkšniuotosios keramikos kultūros nešėjų etnoso rytinės dalies pagrindu susiformavusi slaviška drėgvų (Bancerovo kultūros nešėjų) gentis.

Archeologiškai lengvai apčiuopiamą kultūrinį skirtingumą nuo Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros nešėjų (savitą laidoseną ir kt.) rytiniai senlietuviai galutinai prarado XII a. pab., tada jų krašte išplitus Vidurio Lietuvos gyventojams (galimas daiktas, hipotetiniams senlietuvių kariauninkams, arba vad. leičiams) ir jų materialinės kultūros bruožams.

VI–XIII a. lietuvių subetnosas asimiliavo (sulietuvino) kai kurių kaimyninių baltų genčių dalis (pietinius sėlius, pietinę vad. rytinių latgalių nalšėnų dalį, Minsko-Naugarduko ruože gyvenusią šiaurvakarinę drėgvų dalį ir šiaurės rytų jotvingius), o apie XIII a. pradžią kartu su rytiniais žemaičiais transformavosi į lietuvių tautą.

Aukštaičių gentis viduramžių šaltiniuose neminima. Minimas tik kraštas. T.y. tai teritorinė sąvoka, ne gentinė. Aukštaičiai kaip etninė grupė susiformavo vėliau, iš šiaurinės lietuvių genties dalies (įskaitant šiaurinę Lietuvos žemės dalį, Nalšios ir Deltuvos žemes), į kurią įsiliejo pietiniai sėliai ir dalis žiemgalių.