Laiškas efeziečiams

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Laiškas efeziečiams – vienas iš trylikos, manoma, apaštalo Pauliaus parašytų laiškų.

Pagrindinė šio laiško idėja – visos kūrinijos vienybė Kristuje. Gali būti, kad ji susiklostė būtent kalėjime. Apaštalas Paulius siekia parodyti, kokia svarbi kiekviena iš krikščioniškos vienybės sričių – Bažnyčios viduje, tarp žydų ir pagonių, santuokoje ir šeimoje, darbe.

Turinys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laiške efeziečiams rašoma apie kūrinijos vienybę ir Kristaus pilnatvę, gyvenimą Kristuje, žydų bei pagonių santarvę Dieve. Kalbama apie Pauliaus vaidmenį atskleidžiant Dievo sumanymą, meldžiama suvokti Dievo meilę. Taip pat rašoma apie vienybę Kristaus kūne, praktinį krikščionio gyvenimą, Dievo ginklus. Laiško pabaigoje pateikti baigiamieji linkėjimai.

Parašymo laikas ir adresatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laiškas efeziečiams yra vienas iš keturių Pauliaus laiškų, rašytų Romos kalėjime septintojo dešimtmečio pradžioje. Kiti trys Romos kalėjime rašyti laiškai – filipiečiams, kolosiečiams ir Filemonui. Yra manančių, kad Laiškas efeziečiams buvo aplinkraštis, adresuotas kelioms Efezo krašto, esančio vakarinėje dabartinės Turkijos dalyje, bažnyčioms.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Biblijos enciklopedija. Alna litera. Vilnius, 1992., 103–104 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]