Kunigų knyga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kunigų knyga – trečioji Penkiaknygės ir Senojo Testamento knyga.

Šioje knygoje surašyti priesakai, kuriuos ant Sinajaus kalno Dievas per Mozę paskelbė savo tautai. Graikiškas ir lotyniškas jos pavadinimas Leviticus kilęs iš Levio giminės, kuri drauge su kunigais vadovavo tautos religiniam gyvenimui, vardo.

Knygoje aprašyti aukojimo priesakai, mitybos taisyklės, įvairių papročių laikymasis bei didžiosios kasmetinės šventės (Permaldavimo diena, Pascha, Derliaus, Palapinių iškilmės). Paminėtas Aarono įšventinimas Vyriausiuoju kunigu.

Pagrindiniai knygos veikėjai – Aaronas, kunigai ir levitai.

Kunigų knygoje aprašomi įvykiai vyksta Sinajaus pusiasalyje, izraelitai keliauja iš Egipto į Kanaano kraštą.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Biblijos enciklopedija. Alna litera. Vilnius, 1992.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]