Kovos menai

Kovos menai – sporto šakos, pasižyminčios tarpusavio kova, grumtynėmis be šaunamųjų ginklų dažniausiai tarp dviejų asmenų. Šių menų studijavimo tikslai įvairūs, tačiau bendriausi yra fizinės pergalės prieš kitus asmenis užsitarnavimas, savigynos bei kitų gynybos nuo potencialios grėsmės tobulinimas. Tolimuosiuose Rytuose koviniai menai turi tiesioginį ryšį su hinduizmo, budizmo, daoizmo, konfucianizmo, šintoizmo religijomis bei šiuo regiono tautų tradicijomis.

Kovos menų arba kempo terminas Europoje atsirado tik XV a., nors Rytuose jis vyravo jau gilioje senovėje.

Kiekvienas kovinis menas turi savitą stilių, unikalius bruožus, darančius jį išskirtiniu, tačiau visų bendra savybė yra sistemingas technikos panaudojimas kovoje. Skiriasi mokymo metodai, į kurių gretas įtraukiami sparingai (kautynės treniruočių metu), koviniai technikos rinkiniai (rytuose žinomi kaip kata), šaltųjų ginklų panaudojimas, fizinės galios išbandymai bei psichologijos studijavimai.

Ištakos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kinų kovos menai siekia gilią senovę ir jų atsiradimas priskiriamas maždaug 200 m. pr. m. e. „Geltonojo imperatoriaus“ (cin shi hvang di) valdymo metais, nors ir prieš tai jau buvo žinomi gynybos, atakos bei medžioklės metodai kaip išgyvenimo būdas. Todėl patys kinai tiksliai ir nežino savo kaip nacionalinės vertybės tikslios atsiradimo datos – visa tai vystėsi kartu augant visuomenei. Taip metai iš metų jie buvo perduodamas iš rankų į rankas ir per daugelį amžių atsirado (taip pat ir išnyko) daug kovos metodų, stilių, kurių šiandien yra žinomi keli šimtai.

Kovos menų klasifikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kovos menai skirstomi įvairiai:

į tarptautines ir nacionalines rūšys, tarptautiniai koviniai menai studijuojami daugumose pasaulio šalių, nacionaliniai būdingi tik tam tikrai tautai, grupei žmonių;