Klaudijus Galenas

Klaudijaus Galeno portretas. Pierre Roche Vigneron litografija, maždaug 1865 m.

Klaudijus Elijus Galenas (Claudius Aelius Galenus; g. 129 m. Pergame – m. 200 m.) – antikos medikas ir filosofas, garsėjęs savo mintimis apie mediciną ir jos taikymą. 34 m. buvo imperatoriaus Marko Aurelijaus ir jo sūnaus Komodo gydytojas.

Savo aprašymuose rėmėsi Aristotelio darbais, skrodė gyvūnus (beždžiones, šunis, meškas), tyrė žmogaus griaučius. Taip pat Galenas teigė, kad geriau stebėti ir tyrinėti gamtą nei pasikliauti vien teorija. Jo darbais medicinoje buvo remiamasi daugiau kaip pusantro tūkstančio metų.

Galenas pirmasis aprašė žmogaus anatominę sandarą, 300 jo raumenų, centrinę nervų ir kraujagyslių sistemas bei farmakologijos pagrindus. Taip pat parašė 400 filosofijos, medicinos ir farmakologijos veikalų. Įrodė, kad temperamentas priklauso nuo žmogaus organizmo skysčių.

Biografija

Gimė 129 m. Pergame, Romos imperijoje, turtingo ir labai ambicingo architekto šeimoje. Mirus tėvui, Galenas pradėjo keliauti po visą Romos imperiją, aplankė Egiptą, Kiprą, Korsiką, Kretą, Siciliją. Studijavo mediciną Aleksandrijoje.

Po studijų sugrįžo į Pergamą, kur laimėjęs atranką tampa gladiatorių gydytoju. Žaizdas Galenas laiko langu į žmogaus organizmo vidų. Dėl jų galėjo praplėsti anatomijos žinias, pamatyti vidinius organus, suprasti, kaip veikia tam tikros kūno dalys nedarydamas operacijų, kurios tuo metu Romoje buvo uždraustos.^{[reikalingas šaltinis]}

Po ketverių metų, praleistų gydant gladiatorius, persikėlė į Romą, tačiau dėl konflikto su vietiniais daktarais greitai sugrįžo į Pergamą. 169 m. Galenas tampo asmeniniu Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus gydytoju. Mirė 216 m. Romoje.

Filosofinė veikla

K. Galenas toliau vystė Platono sielų filosofinę teoriją. Jis manė, kad organizme egzistuoja trilypė siela, kurią sudaro trys dalys: racionalioji, dvasinė ir apetito.

Kiekvienai sielos daliai Galenas priskyrė po organą: racionaliajai – smegenis, dvasinei – širdį, apetitinei – kepenis. Taip pat kiekvienai sielos daliai jis priskyrė po funkciją, priklausomai nuo organo t. y. racionalioji siela atsakinga už atmintį, vaizduotę, supratimą, mąstymą. Dvasinė siela atsakinga už augimą bei gyvybingumą, taip pat už emocijas. Apetitinė siela atsakinga už gyvybinių funkcijų palaikymą, kraujo tekėjimą, taip pat už emocinę būseną bei instinktus. Galenas teigė, jog sutrikus bent vienai sielos daliai, organizmas pradeda labai sirgti. Šis Galeno darbas buvo revoliucingas ir pamatinis ateities morfologinėms teorijoms.^{[reikalingas šaltinis]}

Galeniškasis daktaro portretas

Pinigų troškimą Galenas laikė blogiausia priežastimi norint tapti daktaru. Jo nuomone, svarbiausia daktarui yra siekti kaip galima efektyviau padėti savo pacientui ir visą laiką siekti maksimalios kompetencijos.

Taip pat daktaras turi sugebėti užsitarnauti savo pacientų pasitikėjimą, kurį laikė esminiu gydymo faktoriumi. Galeno nuomone, tai jis gali padaryti tik nuodugniai apžiūrėdamas pacientą ir pateikdamas išsamų paaiškinimą apie jo sveikatos būklę ir kiek galima tikslesnes prognozes. Be kita ko, Galenas manė, jog daktarui labai svarbu išmanyti filosofiją.

Kaip jis rašė viename savo veikale – daktaras, neišmanantis filosofijos – tai lyg architektas, neturintis brėžinių.

Nuopelnai medicinos srityje

Anatominis piešinys

Remdamasis Hipokratiškuoju patologijos supratimu įrodė, kad temperamentas bei nuotaikų svyravimas priklauso nuo žmogaus organizmo skysčių (humoralinė teorija). Taip pat tiksliai aprašė smegenų dangalus ir skilvelius, kuriuose manė yra sutelktas protas.

Nuorodos

• http://www.jstor.org/ Tinklalapis apie Klaudijų Galeną. (angl.)

• http://www.ucl.ac.uk/ Galeno darbų tinklalapis. (angl.)

• Roy Porter‘s „The Greatest Benefit to Mankind: A Medical History of Humanity“