Kiratardžunyja

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kirato ir Ardžunos dvikovos vaizdavimas

„Kiratardžunyja“ (skr. किरातार्जुनीय = IAST: Kirātārjunīya – 'Kiratas ir Ardžuna') – indų poeto Bharavio epinė poema, datuojama ~VI a., laikoma vienu iškiliausių klasikinės sanskrito literatūros veikalų. Šis kūrinys pasižymi ne tik išraiškingais aprašymais, metaforų, palyginimų gausa, bet ir itin grakščia sanskrito vartosena, eilėdaros galimybių atskleidimu. „Kiratardžunyja“ kūrinio pavadinimas reiškia „Kirata ir Ardžuna“; poemoje aprašomas vieno pagrindinių „Mahabharatos“ veikėjų, Pandavų atstovo Ardžunos, dvikova su kiratu (kalniečiu), apsimetusiu Šiva. Siužetas tiesiogiai remiasi „Mahabharatos“ „Miško knygoje“ (Vana parva) pasakojamais įvykiais apie tai, kaip karalystę pralošę Pandavai priversti klajoti miške ir kaip, Vjasos paragintas, Ardžuna imasi askezės, kad įgautų dieviškuosius ginklus.

Siužetas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kūrinio pradžioje vaizduojamas pas Pandavų vyriausiąjį brolį Judhišthirą sugrįžęs žvalgas, kuris turėjęs sekti įvykius Kauravų užvaldytoje karalystėje. Išgirdę žvalgo pasakojimą, Judhišthiros brolis Bhyma bei žmona Draupadė ragina kilti į karą, tačiau Judhišthira laikosi nuosaikiai. Vėliau pasirodo išminčius Vjasa ir pataria Ardžunai imtis askezės, kad gautų dangiškuosius ginklus, kurie leistų laimėti karą. Ardžuna, pasinaudojęs patarimu, iškeliauja į kalnus ir atsideda askezei, skirtai dievui Indrai. Tačiau Indra nenori, kad mirtingasis pasiektų tokią šlovę kaip jis, ir siunčia Ardžunai dangiškųjų Gandharvų ir Apsarsų pulką, kad šiam išblaškytų askezę. Tačiau Ardžuna atsispiria dangaus muzikantų ir gražuolių gundymams, todėl Indra nusileidžia pas išmėginimą išlaikiusį Pandavą ir pataria jam paskirti askezę Šivai. Tada Aržuna atlieka askezę Šivai, kol pasirodo kalnietis medžiotojas (kiratas) su būriu moterų ir palydovų. Tuomet Ardžuna susigrumia su juo dėl nušauto šerno. Galiausiai paaiškėja, kad kalnietis – tai Šiva. Dievas, patenkintas Ardžunos ryžtu ir didvyriškumu, jam suteikia trokštus dangiškuosius ginklus.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Warder, A. K. 2004. Indian Kāvya literature, pt. 1, Delhi: Motilal Banarasidas Publ.
  • „The Hunter and the Hero“ iš Lays of Ancient India, 1894, vert. Romesh Chunder Dutt, London: Routledge, Trench, Trübner & Co Ltd
  • The Mahabharata of Krishna-Dwaipayana Vyasa Translated into English Prose. Book 3: Vana Parva, 1883–1896, vert. Kisar Mohan Ganguli, Calcutta: Bharata Press

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]