Kinijos-Tarybų Sąjungos pasienio konfliktas
| Kinijos-Tarybų Sąjungos pasienio konfliktas | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Šaltasis karas | |||||||||
 | |||||||||
| |||||||||
| Konflikto šalys | |||||||||
 Kinija
|
 Sovietų Sąjunga
| ||||||||
Kinijos-Tarybų Sąjungos pasienio konfliktas – 1969 m. kilusi virtinė Tarybų Sąjungos ir Kinijos kariuomenių susirėmimų, kurie vos nesibaigė karu tarp Kinijos Liaudies Respublikos ir Tarybų Sąjungos.
Nesutarimai dėl sienos virto karine konfrontacija. Konfliktas kilo, kai Kinijos Liaudies Respublikos kariuomenė užėmė Damansko (Ženbao, kin. 珍宝) salą Usūrio upėje, o tarybinė armija kontratakavo.
Prasidėjus konfliktams Tarybų Sąjunga į šį regioną sutraukė 658 000 kareivių, o Kinija – 814 000.[reikalingas šaltinis]
1969 m. kovo 2 d. TSRS pasienio patruliai ir Kinijos kariuomenė ėmė šaudyti vieni į kitus. Tiek kinai, tiek TSRS patruliai teigė, kad jie buvo užpulti. Didelio masto reguliarios kariuomenės susirėmimo neįvyko.
TSRS pusėje žuvo 31 žmogus, dar 14 buvo sužeisti.[reikalingas šaltinis] Atsakydama į ataką Tarybų Sąjunga ėmė bombarduoti Kinijos kariuomenės dalinius, kurie buvo susitelkę Mandžūrijoje. TSRS užėmė Damansko salą. Tarybų Sąjunga teigė, kad buvo nukauta arba sužeista apie 800 kinų, tačiau kinai paskelbė, kad žuvo 60 jų karių[1]. Kinai teigia, kad šiame konflikte TSRS neteko kur kas daugiau žmonių nei Kinija. Sovietų duomenimis, žuvo arba buvo sužeisti 152 SSRS kareiviai ir apie 600 kinų. Kinų istorikų duomenimis, dienomis žuvo apie 250 sovietų karių ir 92 kinai žuvo, dingo be žinios arba buvo sužeisti.
TSRS apkaltino Kinijos kariuomenę, kad ji naudojo veržimosi į priekį taktiką, kuomet būdavo apsupami civiliai, žemės ūkio darbininkai ir jų gyvuliai. Po eilinių tolimesnių susirėmimų Vidurinėje Azijoje, abi valstybės ėmė ruoštis atominiam karui.
Po šio konflikto Tarybų Sąjungos atstovai, vadovaujami TSRS ministro pirmininko Aleksejaus Kosygino, nuvyko į Kiniją ir susitarė dėl taikaus konflikto išsprendimo. Kinai galiausiai išlaikė salos kontrolę ir po derybų 1969 rugsėjo mėn. krizė baigėsi. 1991 m. Damansko sala buvo perduota Kinijai.
Derybos dėl sienų XX a. paskutiniame dešimtmetyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rimtų sienos demarkacijos derybų nebuvo iki 1991 m., prieš pat TSRS žlugimą. 1991 m. Michailas Gorbačiovas pasirašė susitarimą, leidžiantį juridiškai įforminti 98 % visos sienos. Damansko sala atiteko Kinijai, nors abi šalys teigė, kad derybų metu ši sala priklausė kiekvienai iš jų. 1995 m. spalio 17 d. buvo susitarta dėl paskutiniųjų 54 sienos kilometrų. Tačiau klausimas dėl trijų salų priklausomybės Amūro ir Arguno upėse paliktas ateičiai. 2004 m. spalio 14 d. pasirašyta sutartis galiausiai išsprendė konfliktą. Šia sutartimi Kinijai palikta valdyti Tarabarovo (Yinlong) sala ir maždaug pusė Didžiosios Usūrio (Большой Усурийский, Bolšoy Usurijskij; Heixiazi) salos netoli Chabarovsko. Kinija ratifikavo sutartį 2005 m. balandžio 27 d., o Rusija – 2005 m. gegužės 20 d. Galutinis perdavimas įvyko 2007 m. liepos 2 d., kuomet sutartį pasirašė Kinijos užsienio reikalų ministras Li Zhaoksing ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.