Kefyras
Kefyras – fermentuotas gėrimas, gaminamas dažniausiai iš pieno, nors gali būti gaminamas ir iš augalinių maisto šaltinių (sojų, kokosų, ryžių).[1]
Kefyras daugiausiai vartojamas Rytų Europoje, Vidurio Europoje, Kaukazo regione. Kefyrą savo kelionių aprašymuose paminėjo Markas Polas. Kefyrą greičiausai sugalvojo Kaukazo srities piemenys, pastebėję, kad šviežias pienas, laikomas odiniuose maišeliuose, rūgsta, ir virsta visai kitu gėrimu. Piemenys šiuos maišelius kabindavo tarpduriuose – taip praeinantys žmonės geriau suplakdavo maišelių turinį.
Lietuvoje kefyras dažnai naudojamas gaminant šaltibarščius. Taip pat kefyrą kulinarijoje įvairiems patiekalams gaminti naudoja rusai ir lenkai.
Pramonėje kefyras pagaminamas sumaišius karvės, ožkos ar avies pieną su kefyro grūdais. Šiuos grūdus sudaro polisacharidai, vadinami kefiranais. Grūdai būna baltos arba geltonos spalvos, jie gali išaugti iki riešutų dydžio.
Kefyro sudedamosios dalys: [2]
- Mikroorganizmai: rūgštinės bakterijos ir mielės;
- Fermentacijos produktai: anglies dioksidas ir etanolis (alkoholis);
- Nutrinai: proteinai iš pieno, polisacharidai;
- Vitaminai ir provitaminai: vitaminai A, B1, B2, B6, D, niacinas, folio rūgštis;
- Mineralai: kalcis, geležis, jodas;
- Vanduo
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Sandrija Čapkauskienė (2020). Negeriate kefyro? Pasigailėsite. Mokslų daktarė išaiškino, kodėl šis gėrimas daro stebuklus. [1]
- ↑ CODEX Standard for Fermented Milks #243-2003
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 10 faktų apie kefyrą Archyvuota kopija 2013-10-04 iš Wayback Machine projekto.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Kefyro ir jogurto gydomųjų savybių žinynas: paprastas ir lengvas kelias sveikatos ir ilgaamžiškumo link / Nikolaj Onučin (iš rusų k. vertė Nomeda Berkuvienė). – Kaunas: Obuolys, 2011. – 198 p. – ISBN 978-609-403-183-0