Kazimieras Jaunius
| Kazimieras Jaunius | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1848 m. gegužės 18 d. Lembas, Rusijos imperija |
| Mirė | 1908 m. kovo 9 d. (59 metai) Peterburgas, Rusijos imperija |
| Veikla | katalikų kunigas, kalbininkas |
| Alma mater | Kauno kunigų seminarijoje |
Kazimieras Jaunius (1848 m. gegužės 18 d. Lembe, dab. Šilalės rajonas – 1908 m. kovo 9 d. Peterburge) – teologas, lietuvių kalbos tyrinėtojas.[1]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1866–1869 m. mokėsi klasikinėje Kauno gimnazijoje, kur buvo dėstomos lotynų ir graikų kalbos. Gimnazijos nebaigė. 1871–1875 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Antano Baranausko paskatintas pradėjo domėtis kalbos reikalais. 1875 m. įšventintas į kunigus, išvyko studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją. Ją baigęs 1879 m. tapo pirmos klasės teologijos magistru ir buvo paskirtas Kauno arkikatedros vikaru. Nuo 1880 m. buvo Kunigų seminarijos lotynų ir lietuvių kalbų, katekizmo dėstytojas, Mergaičių gimnazijos kapelionas, Žemaičių vyskupo sekretorius. 1885–1886 m. – lietuvių kalbos ir homiletikos (pamokslų sakymo teorijos) profesorius.
1892 m. už per didelį domėjimąsi kalbotyra iš Kauno kunigų seminarijos atleistas. Vėliau, profesoriaudamas Kazanės ir Peterburgo Dvasinėse akademijose, tęsė lietuvių kalbos tyrinėjimus, bendravo su žymiausiais to meto kalbininkais. 1895 m. kurį laiką jis gyveno Kaune pas istoriką Konstantiną Gukovskį. Nuo 1898 m. profesoriavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1908 m. mirė skurde. Palaidotas Kauno miesto kapinėse, vėliau palaikai perkelti į Petrašiūnų kapines.
Tėviškėje, Lembo kaime, atstatyta Kazimiero Jauniaus klėtelė, kuriame įsikūręs memorialinis muziejus (Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus padalinys).
Nuveikti darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kazimieras Jaunius susistemino lietuvių kalbos tarmes, aprašė priegaides, kūrė naujus gramatikos terminus, tyrė lietuvių kalbos ryšius su kitomis kalbomis. Žymūs rusų kalbininkai F. Fortunatovas ir A. Šachmatovas išrūpino jam valdžios lėšomis apmokamą sekretorių – Kazimierą Būgą, kuris nuo 1906 m. užrašinėjo K. Jauniaus tyrimus. 1897 m. parengė ir išleido lietuvių kalbos gramatiką.[2] Pirmasis lietuvių kalbininkas tyręs baltų ir finougrų kalbų ryšius, taip pat tyrinėjo indoeuropiečių ir semitų kalbų santykius.
1908 m. K. Būga išleido K. Jauniaus paveiktus „Aistiškus studijus“, o 1911 m. – „Lietuvių kalbos gramatiką“, kurią 1916 m. išvertė į rusų kalbą. Tas vertimas iki šiol tebėra svarbus šaltinis, iš kurio užsieniečiai semiasi žinių apie lietuvių kalbą. Šioje gramatikoje įvesti nauji žodžiai – veiksmažodis, dalyvis. Per Kazimierą Būgą, Joną Jablonskį bei kitus žymius kalbininkus K. Jauniaus kalbinė veikla turėjo ypatingą reikšmę literatūrinei lietuvių kalbos raidai.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Jaunius Kazimieras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 598 psl.
- ↑ „Ką šniokščia Jūros rėvos. Aitra“. upese.lt. Suarchyvuotas originalas 2016-04-10. Nuoroda tikrinta 2016-04-10.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Kalbininko, kunigo Kazimiero Jauniaus klėtelė
- Trumpa biografija Archyvuota kopija 2006-05-01 iš Wayback Machine projekto.