Kaniūkai (Utena)

Koordinatės: 55°39′50″š. pl. 25°35′46″r. ilg. / 55.664°š. pl. 25.596°r. ilg. / 55.664; 25.596 (Kaniūkai)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kaniūkai
{{#if:280
Kaimo riboženklis
Kaniūkai
Kaniūkai
55°39′50″š. pl. 25°35′46″r. ilg. / 55.664°š. pl. 25.596°r. ilg. / 55.664; 25.596 (Kaniūkai)
Apskritis Utenos apskrities vėliava Utenos apskritis
Savivaldybė Utenos rajono savivaldybės vėliava Utenos rajono savivaldybė
Seniūnija Užpalių seniūnija
Gyventojų (2021) 135
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Kaniū̃kai
Kilmininkas: Kaniū̃kų
Naudininkas: Kaniū̃kams
Galininkas: Kaniūkùs
Įnagininkas: Kaniū̃kais
Vietininkas: Kaniū̃kuose

Kaniūkai – kaimas Utenos rajono savivaldybės šiaurinėje dalyje, 4 km į šiaurę nuo Užpalių miestelio, Šventosios upės dešiniajame krante. Seniūnaitijos centras. Eina kelias  3607  ČelkiaiJūžintaiUžpaliai .

Kaimo pietvakarinėje pusėje yra senos, jau neveikiančios, bet prižiūrimos kapinaitės, įrengtos nedidelėje kalvelėje, apaugusiomis senomis pušimis. Kapinės aptvertos 1,3 m aukščio akmenų mūro siena su arkiniais mūro vartais ir metaliniais vartais. Kapinėse išlikę 7 granitiniai ir teraciniai paminklai, su datomis 1879, 1882, 1908 ir 1946 m. Paskutiniai palaidojimai pokario metų aukos. Priešais kapines 1991 m. pastatytas kryžius (drožėjas Petras Kemėklis su žentu).

Kaniūkuose, Šventosios pakrantėje, yra pilkapynas (I tūkstm. vidurio, rasta palaikų liekanų, bronzinių papuošalų)[2]. Yra neįtvirtintos gyvenvietės, keramikos dirbinių liekanų.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Užpalių dvaro valdų liustracijos knygose pradedamas minėti nuo 1663 m. Kaimo pavadinimas kildinamas nuo slaviško žodžio „koniuchi“, nes čia buvo dvaro arklidės ir gyveno žirgus prižiūrėję ir auginę arklininkai.

Po 1863 m. sukilimo, carinė valdžia į Samaros guberniją ištrėmė valakinio ūkininko Jokūbo Rudoko 7 asmenų šeimą, o ūkyje apgyvendino stačiatikių Jefimo Sorokino ir Nikolajaus Petuškino šeimas.

1913 m. kaimas išskirstytas viensėdžiais, tačiau liko pagrindinė, apie vieną km besitęsianti gatvinė ūlyčia, apaugusi senais uosiais, klevais ir liepomis.

1941–1951 m. TSRS valdžia iš kaimo ištrėmė 10 šeimų, 1949 m. gyventojus suvarė į kolūkį, 1959 m. Kaniūkų ir dar trys skurdūs kolūkiai tapo Norvaišių tarybiniu ūkiu (vadovas Jonas Čiegis) centru.

Kaime yra biblioteka (nuo 1952 m. klubas-skaitykla), 1935–2005 m. veikė pradinė mokykla (vedėjai: Valerija Čerškutė-Karpevičienė, Gediminas Velutis, Alfonsas Baniūnas, Elena Gaučienė, Regina Abukauskienė). 1980 m. pastatyti kultūros namai, 1988 m. iš Norvaišių kaimo perkeltas medicinos punktas. 2001 m. gegužės 15 d. gyventojai susibūrė į kaimo bendruomenę.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Demografinė raida tarp 1902 m. ir 2021 m.
1902 m.[3] 1923 m.sur.[4] 1959 m.sur.[5] 1970 m.sur.[6] 1979 m.sur.[7] 1985 m.[8]
312 245 170 232 201 203
1989 m.sur.[9] 2001 m.sur.[10] 2011 m.sur.[11] 2021 m.sur.[12] - -
228 210 171 135 - -


Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie kaimą ir gyventojus išleista knyga „Kaniūkai“ 2007, 360 psl. (sud. Regina Abukauskienė, Valerija Morkūnienė, Palmira Sirvydytė).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. www.utena-on.lt/Utenos_enciklopedija/pilkapiai/pilkapiai_sarasas.htm
  3. Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
  4. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  5. KaniūkaiMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 42 psl.
  6. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  7. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  8. Kazys Misius ir kt. Kaniūkai 3. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 201
  9. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  10. Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  11. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  12. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

Aplinkinės gyvenvietės

Jūžintai – 13 km
Norvaišiai – 3 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
UŽPALIAI – 4 km