Jue (karalystė)

	Yue (越) ; Jue
	Džou dinastijos karalystė
	Location of
Sostinė	Kuaidzi, Vu
Valdymo forma	monarchija
	Vangas (titulas)
VI a. pr. m. e.	Junčangas
357–333 m. pr. m. e.	U Čiangas
Era	Senovė
- Įkūrimas	IX amžius pr. m. e. m.
- Nukariauja Ču	334 m. pr. m. e. m.

Jue (kin. 越, pinyin: Yuè, senasis tarimas *[ɢ]ʷat), dar žinoma kaip Jujue (kin. 於越, pinyin: Yúyuè), – istorinė valstybė, egzistavusi VII a. pr. m. e. – 334 m. pr. m. e. Istorinės Kinijos pietrytinėje dalyje.

Centrinės jos teritorijos užėmė Jangdzės upės žemupį, t. y. dabartinę Džedziango provinciją. Iš dalies valstybė sutapo su Jang provincija, viena iš devynių tradicinių kinų pasaulio provincijų.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jue valstybingumas rėmėsi sena ir išvystyta krašto kultūra Jangdzės upės žemupyje, kurios ištakos siekia neolitinės Hemudu kultūros (V tūkst. pr. m. e.) laikus. Vietos gyventojai kalbėjo neidentifikuota kalba, ir kinai juos laikė kultūriškai giminingais kitoms piečiau gyvenusioms etninėms grupėms: vietams (kurias irgi įvardijo tuo pačiu rašmeniu). negausūs lingvistiniai duomenys leidžia kai kuriems mokslininkams kelti hipotezę apie Jue gyventojų austroazietiškumą (Norman ir Mei, 1976).

Tuometiniuose kinų šaltiniuose apie šią valstybę randama bene mažiausiai duomenų iš visų Kinijos valstybių. Net Sima Cianis savo „Istoriko užrašuose“ jai skiria labai mažai dėmesio, paminėdamas, jog valdančioji dinastija kildinama iš imperatoriaus Ju. Kitas traktatas „Guoju“ (kin. 国语, pinyin: Gúo yǔ) mini, kad valstybės valdovų pavardė buvo Mi. Daugiau apie valstybės kilmę ir ankstyvąją istoriją nežinoma.

V a. pr. m. e. Jue intensyviai kovojo su savo šiaurine kaimyne U. Mirus Jue valdovui Junčanui, U karalius Heliujus užpuolė karalystę. 496 m. pr. m. e. Jue karalius Goudzianas atmušė priešo armiją ir net nužudė Heliujų. Šio sūnus Fučajus 494 m. pr. m. e. keršydamas už tėvo mirtį dar kartą puolė Jue. Po skausmingo pralaimėjimo Goudzianas turėjo pripažinti U karalystės valdžią, tačiau išlaikė savo pozicijas.

482 m. pr. m. e., pasinaudodamas palankia situacija, Goudzianas jis nusiaubė U, o 482 m. pr. m. e. ją galutinai nukariavo. Taip jis padarė Jue viena galingiausių Kinijos karalysčių: tuo metu ji valdė dideles teritorijas Jangdzės baseino žemupyje. Jos sostine padaryta senoji U karalystės sostinė U (dab. Sudžou). Karalystė garsėjo puikiais metalo dirbiniais, ypač kardais. Viena žymiausių jos artefaktų yra taip vadinamas Goudziano kardas. Karalystėje buvo rašoma kiniškais rašmenimis, tačiau naudotas labai savitas jų stilius – vadinamieji pukščių rašmenys.

IV a. pr. m. e. labai sustiprėjo Jue kaimynės šiaurėje (Či) ir vakaruose (Ču). 334 m. pr. m. e. Ču karalius Venvangas užmušė karalių Udzianą ir nukariavo Jue.

Palikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, kad dalis Jue gyventojų migravo toliau į pietus. Jie tapo vadinami rytiniais ou ir įkūrė savo valstybę. Istorija teigia, kad Jue karališkoji giminė nuo persekiojimo pabėgo į dab. Fudziano provinciją, kur vietos genčių tarpe įkūrė Minvieto karalystę.

Vėliau istorijoje Jue teritorijose ne kartą buvo sukurtos karalystės, pavadintos Jue. Žymiausia jų buvo Ujue (907–978).

Valdovai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skirtingai negu dauguma kitų tuometinės Kinijos valstybių, Jue valdovai (kaip ir gretimos U atveju) neturėjo pomirtinių vardų. Ši tradicija labai iškrito iš bendro kiniško konteksto ir rodė šių karalysčių kitoniškumą. Valdovų vardai dažniausiai nieko nereiškia kiniškai, todėl manoma, kad tai tiesiog yra vietinių asmenvardžių perraša kiniškais rašmenimis.

Visos datos sąraše yra apytikrės ir prieš mūsų erą.

Futanas (夫譚)
Junčangas (允常)
Goudzianas (勾践) (496–464)
Lujingas (鹿郢) (463–458)
Bušou (不壽) (457–448)
Vengas (翁) (447–411)
I (翳) (410–375)
Džihou (错枝) (374–373)
Čuvuju (初無余) (372–361)
Udžuanas (無顓) (365–343)
Učiangas (無彊) (342–306)

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jue istorija China knowledge
Eric Henry, “The Submerged History of Yuè,” Sino-Platonic Papers, 176 (May, 2007)
Jerry Norman and Tsu-lin Mei, “The Austroasiatics in Ancient South China, Some Lexical Evidence,” Monumenta Serica 32 (1976), pp. 274–301.