Indokinijos pusiasalis
Indokinijos pusiasalis – Pietryčių Azijos pusiasalis, kuriame yra Vietnamas, Laosas, Kambodža ir rytinė Tailando dalis. Plačiausia prasme pusiasaliui taip pat priskiriamas Mianmaras ir Malakos pusiasalis (su Singapūru). Pusiasalis yra tiek Indijos, tiek ir Kinijos kultūrinės įtakos sferoje, todėl pavadintas tokiu vardu.
Indokinijos sąvoką pirmas pavartojo danų-prancūzų geografas Konradas Maltė-Brunas savo 1810 m. veikale Précis de la Géographie Universelle.
Geografinė padėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pusiasalis įsiterpęs tarp Bengalijos įlankos, Andamanų jūros ir Pietų Kinijos jūros (Siamo ir Bakbo įlankų). Šiaurine Indokinijos pusiasalio riba laikoma linija, jungianti Gangos–Brahmaputros ir Hongho deltas. Pietuose Indokinijos pusiasalis per Kra sąsmauka jungiasi su Malakos pusiasaliu. Plotas – 2,2 mln. km², ilgis apie 2400 km, plotis 40–1200 kilometrų.
Krantai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Prie Indokinijos pusiasalio vakarinių krantų daug mažų salų – Mjeiko salynas, Moskoso salos ir kt. Kranto linija vingiuota (ypač vakaruose), gausu įlankų, krantai deltiniai, riasiniai, mangroviniai, yra klifų.
Paviršius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Paviršius daugiausia kalnuotas, vyrauja beveik dienovidinių krypties kalnagūbriai ir masyvai, yra plynaukščių ir žemumų. Šiaurės vakaruose yra Arakano kalnai (juose yra aukščiausia pusiasalio vieta – Viktorijos kalnas, 3053 m), centrinėje dalyje – Šano kalnynas, Tenaserimo kalnagūbris, Tanentaundžio kalnagūbris, nusitęsiantis į Malakos pusiasalį, rytuose iškilę – Anamo kalnai, Kardamono kalnai. Masyvus skiria aliuvinės Iravadžio, Menamo, Kambodžos lygumos, Korato plynaukštė. Šano kalnyne, Anamo kalnuose, Malakos pusiasalyje daug karstinių reljefo formų, urvų. Beveik visas Indokinijos pusiasalis priklauso mezozojinės kalnodaros sričiai, tik siauru vakariniu pakraščiu ištįsę kalnai yra susidarę neogene per kainozojinę kalnodarą.
Yra alavo ir volframo (didžiausi pasaulyje telkiniai), švino, cinko, vario, nikelio, geležies rūdų, boksito, brangakmenių.
Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Indokinijos pusiasaliui būdingas subekvatorinis musoninis, o Malakos pusiasalyje – pusiaujinis jūrinis klimatas. Lygumose vidutinė metinė oro temperatūra nenukrenta žemiau 20 °C, o vasarą pakyla iki 27–30 °C. Kalnuose oras atvėsta iki 15 °C, o aukštikalnėse dar labiau. Pavėjiniuose kalnų šlaituose iškrenta 2500–5000 mm kritulių (daugiausia vasarą), vidiniuose kraštuose – vietomis mažiau 700–1000 mm, rytinėje pakrantėje – apie 2000 mm (daugiausia žiemą).[1]
Hidrografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Upės vandeningos ištisus metus, naudojamos drėkinimui; didžiausios – Mekongas, Iravadis, Salvinas, Menam Čao Praja, Hongha. Didžiausias ežeras – Tonlesapas.
Gyvoji gamta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Auga visžaliai drėgnieji musoniniai miškai, vidiniuose kalnuose – lapus metantieji musoniniai miškai, aukštuose kalnuose – mišrieji miškai, lygumose – savana. Auginami ryžiai, cukranendrės, medvilnė, arbata, kava, bananai.
Būdingi gyvūnai – orangutanai, makakos, drambliai, raganosiai, tigrai, lokiai, įvairūs elniai, iš paukščių – fazanai, povai, papūgos, iš roplių – krokodilai.[2]
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Indokinijos pusiasalis tankiai gyvenamas, ypač pakrančių srityse. Pagrindinės tautos – tajai, vietnamiečiai, khmerai, laosiečiai, malajai, mjanmai, kalnų khmerai, Vietamo thajai ir kt. Pagrindinė religija – budizmas.
Didžiausi miestai: Bankokas, Hanojus, Hošiminas, Rangūnas, Kuala Lumpūras, Pnompenis, Vientianas, Mandalajus.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 167–168
- ↑ Rimantas Krupickas. Indokinijos pusiasalis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005