Imamatas

Imamatas – islamo šiitų srovės doktrina, pagal kurią, vadovauti musulmonų tikintiesiems (būti imamais) turi Mahometo dukters Fatimos ir Ali ibn Abu Talibo palikuoniai.

Po Mahometo mirties 632 m. išrinkus kalifu Abu Bakrą buvo grupė musulmonų, kurie pasisakė prieš tai. Tradiciškai manoma, kad jų nuostata buvo, kad musulmonams vadovauti turi Mahometo šeima, jo įpėdiniai pagal giminystę. Tačiau kai kuriuose šaltiniuose yra užuominos, kad jie tikėjo Mahometo žentą Ali esant dvasiškai pranašesniu už Abu Bakrą ir, atitinkamai, vertesniu vadovauti musulmonams. Kanoniniu šiitišku požiūriu, musulmonų lyderio (imamo) postas turi priklausyti tiesioginiams Fatimos ir Ali palikuonims. Gausiausia šiitų sekta imamitai tiki po Mahometo buvus 12 dvasiškai tyrų imamų, kurių linija nutrūko 874 m. dvyliktajam imamui nepaskyrus įpėdinio. Imamitai tiki, kad šis nutrūkimas yra laikinas, ir imamas yra tik laikinai pasitraukęs iš pasaulio (haibatas) ir sugriš prieš pat Pasaulio pabaigą. Nesant tikrojo imamo kai kurie religiniai ritualai laikomi sustabdytais: pavyzdžiui džihadas, penktadienio malda. Imamitai atmeta po Mahometo buvusių trijų kalifų teisėtumą ir menkai vertina daugelį kitų Mahometo bendražygių (sahabų), nes laiko, kad jie uzurpavo valdžią iš tikrųjų imamų, pradedant Ali. Kita šiitų sekta izmailitai tiki buvus 7 teisėtus imamus. Izmailitų šaka mustalitai tiki imamų liniją besitęsiant iki šių laikų. Zaiditai tiki buvus 5 imamus. Jie yra artimesni sunitams, nes pripažįsta teisėtais Mahometo įpėdiniais tris pirmuosius kalifus, nors ir dvasiškai prastesnius už Ali.

Šaltiniai

• Josef W. Meri. Medieval Islamic Civilization, 2005, p. 132