Hiperbolė (matematika)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Hiperbolė (matematika)

Matematikoje hiperbolėkreivė plokštumoje, sudaryta iš dviejų nesikertančių begalinių šakų, kurios kiekvieno taško atstumų nuo dviejų pastovių taškų (vadinamų židiniais) skirtumo absoliutus dydis yra pastovus. Hiperbolė – vienas iš kūgio pjūvių, kertant sukimosi kūginį paviršių plokštuma, lygiagrečia jo dviem sudaromosiom. Hiperbolės gali būti įvairaus pavidalo: su įvairiais atstumais nuo centro iki viršūnės ir įvairiais ekscentricitetais.

Vienas hiperbolės praktinių taikymų – skaičiuojant trajektoriją kūno, turinčio pakankamai energijos pabėgti iš kito masyvaus kūno gravitacinio lauko. Šiuo atveju hiperbolės židinys – masyvaus kūno centras. Pavyzdžiui, hiperbolines trajektorijas Saulės atžvilgiu (t. y. hiperbolės židinys yra Saulės centras) turi žmogaus sukurti objektai „Voyager 1“ ir „Voyager 2“, o taip pat pirmasis žinomas tarpžvaigždinis asteroidasʻOumuamua“ ir pirmoji žinoma tarpžvaigždinė kometa 2I/Borisov(en).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Terminą „hiperbolė“ (gr. ὑπερβολή - perteklius) įvedė Apolonijas Pergietis (apie 262–190 m. pr. m. e.).[1]

Lygtys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kanoninė lygtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ši lygtis yra vadinama hiperbolės kanonine lygtimi. Ji turi du parametrus a ir b, kurie atitinkamai yra hiperbolės realus ir menamas pusašiai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Boyer, Carl B. & Merzbach, Uta C. (2011), A History of Mathematics, Wiley, p. 73, ISBN 9780470630563