Hermis Trismegistas
Hermis Trismegistas (sen. gr. Ἑρμῆς ο Τρισμέγιστος, lot. Mercurius ter Maximus) – mitinis filosofas, pranašas, sinkretinė dievybė, kurioje persipina graikų dievo Hermio ir egiptiečių Toto bruožai. Hermis Trismegistas laikomas hermetizmo mokymų sistemos pradininku. Jo epitetas Τρισμέγιστος arba Termaximus reiškia „trigubai didis“.
Ankstyviausias Hermio Trismegisto paminėjimas randamas pas Ciceroną, kuris mini esant penkis Merkurijus, iš kurių vienas, garbinamas fenetų, nužudęs Argą ir dėl to pabėgęs į Egiptą, kur mokęs žmones rašto ir įstatymų; egiptiečiai tą Merkurijų, pasak Cicerono, vadina Totu.[1] Ptolemajų Egipte Hermiu Trismegistu vadinamas senovės egiptiečių išminties dievas Totas, kurio daugialypis paveikslas dar asirų ir ankstyvosios persų Achemenidų imperijos helėnų vaizduotėje susiliejo su Homero aprašytojo dievų pasiuntinio Hermio paveikslu. Viena vertus, Totas-Hermis suvokiamas kaip dieviškasis archetipas, kaip provaizdžių, metafizinių pradų bei teofanijų kompleksas, kita vertus, jo vardu skalbiama, įteisinama ir palaikoma įvairių filosofinių, kosmologinių, gramatologinių, liturginių ir maginių tradicijų tąsa. Tradicija archetipinės autorystės principu Hermiui Trismegistui priskiria daugybę išlikusių ir neišlikusių veikalų: „Hermetinį rinkinį“, „Asklepiją“ („Tobulą Mokymą“), taip pat įvairias užuominas ankstyvųjų krikščionių tekstuose.
Hermį Trismegistą kaip senovės išminčių, filosofą mini tokie ankstyvieji krikščionių autoriai kaip Laktancijus, Augustinas, Klemensas Aleksandrietis. Krikščionių raštuose Hermis, viena vertus, pasmerkiamas, išjuokiamas, paverčiamas velniu, kita vertus – tampa pavyzdiniu krikščioniškųjų dorybių įkūnitoju, ezoterinės filosofijos skelbėju, netgi savotišku „Kristaus atvaizdu“. Laktancijus Hermį Trismegistą laiko anksčiau už Pitagorą ar Platoną gyvenusiu pranašu, numačiusiu krikščionybės atėjimą. Jau pirmaisiais krikščionybės amžiais Hermis-Žodis buvo lyginamas su Kristumi-Žodžiu (Logosu).
Pasak V a. neoplatoniko Marcijano Kapelos, Merkurijus yra Jupiterio žodis, o tikrasis jo vardas – Totas (Thouth); „septyni laisvieji menai“, kuriuos globoja Merkurijus, kyla iš Merkurijui Trismegistui tapataus Intelekto.
Hermio Trismegisto paveikslas vėl tapo svarbus renesanso epochoje, kai 1463 m. buvo išverstas „Hermetinis rinkinys“. Jį išvertęs Marsilijus Fičinas laikė Merkurijų „vienintelės senovės teologijos“ (prisca theologia) pradininku ir Platono mokytoju. Kaip vieną iš Išminties grandinės pradininkų, Hermį (tapatinimą su pranašu Idriu) mini ir islamo sufijai, tarp jų – Suhravardis. Iš islamo Hermį kaip „filosofų tėvą“ perima ir alchemikai: pavyzdžiui, Rodžeris Beikonas teigia buvus 3 Hermius: Enochą, Nojų ir egiptiečių karalių Hermes Mercurius Triplex, kuris sukūręs visą alchemiją ir talismanų magiją. Hermis-Merkurijus kaip anapus regimosios Saulės slypintis dieviškojo Intelekto pranašas buvo svarbus maginėje-heliocentrinėje Džordano Bruno kosmologijoje. Hermis Trismegistas sietas ir su astrologija, laikytas Zodiako ženklų valdovu, taip pat sietas su gydomaisiais augalais. Hermiui Trismegistui priskiriamame kūrinyje „Pikatrikse“ vaizduojama kosminė hierarchija kaip stebuklingas Hermio Trismegisto miestas.[2]
Iki pat XVIII a. Hermis Trismegistas laikytas istorine asmenybe.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Ciceronas. Apie dievų prigimtį. 3 knyga, XXII (56)
- ↑ Algis Uždavinys. „Archetipiniai ir istoriniai Hermio Trismegisto pavidalai“, iš: Kultūrologija. Rytai-Vakarai, 14 nr., 88–116 psl., Vilnius: Kultūros, meno ir filosofijos institutas: 2006
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Algis Uždavinys. Hermio Trismegisto išminties kelias (2005), Vilnius: Sophia