Germanikas

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Germaniko biustas

Gajus Julijus Cezaris Germanikas (15 m. pr. m. e. gegužės 24 d. – 19 m. spalio 10 d.) – žymus romėnų karvedys.

7–12 m. kvestorius. 12 m. konsulas. Iki kampanijų Germanijoje Germanikas Augusto pavedimu vienas ir kartu su Tiberijumi kariavo Panonijoje ir Dalmatijoje. Romoje pasižymėjo ir kaip advokatas.[1]

Kilmė ir šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nerono Klaudijaus Druzo ir Antonijos Jaunesniosios sūnus, Livilos ir Klaudijaus brolis.

Vedė Agripiną Vyresniąją, su ja susilaukė devynių vaikų, iš kurių išgyveno šeši: Neronas, Druzas, Kaligula, Agripina Jaunesnioji (būsimoji imperatoriaus Nerono motina), Julija Druzila ir Julija Livila.

Kurį laiką Augustas Germaniką laikė savo būsimu įpėdiniu, tačiau 4 m., įkalbėtas Livijos, pakeitė nuomonę Tiberijaus naudai. Tuokart Augustas liepė Tiberijui įsisūnyti Germaniką. Svetonijus rašo, jog Tiberijus savo įsūnį nuolat niekino, menkindamas jo darbus ir pergales.[2]

Germanija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Varinis sestercijus su Germaniko atvaizdu
Germaniko triumfui atminti skirta moneta

Po Augusto mirties senato paskirtas Germanijos legionų vadu. Tuo metu maištaujantys legionai reikalavo gyvenimo sąlygų karinėse stovyklose palengvinimo, didesnio atlygio neseniai pašauktiesiems ir tarnybos laiko sutrumpinimo veteranams. Legionieriai tikėjosi, kad Germanikas neilgai trukus perims visą valdžią į savo rankas. Tačiau atvykęs iš Galijos Germanikas nuramino karius ir iškilmingai prisiekė Tiberijui ištikimybę. Vengdamas gresiančios katastrofos su saviškiais surašė tariamą Tiberijaus laišką, kuriuo šis išpildysiąs visus legionierių reikalavimus. Tada išvyko pas Aukštutinę kariuomenę, kur privertė legionus prisiekti Tiberijui.

Jam sugrįžus į Žemutinę kariuomenę, vėl sukilo I ir XX legionai, iš atvykusių senato pasiuntinių tikėjęsi naujųjų privilegijų atšaukimo. Germanikui su šeima kilo pavojus. Tik Germanikui susiruošus iš stovyklos išsiųsti žmoną su sūnumi, kariai patys surado ir atvedė legatui didžiausius maištininkus. Tokiu būdu patiems legionieriams atgailaujant už sukeltą skriaudą mylimam vadui buvo susitvarkyta Žemutinėje kariuomenėje. Po to surinkęs dideles pajėgas Germanikas leidosi į vadinamąją Senąją stovyklą (castra vetera) ant Reino kranto, kur buvo įsikūrę pirmieji maištauti pradėję V ir XIX legionai. Nusiuntė legatui Aului Cecinai laišką, kuriame patarė patiems susitvarkyti su kurstytojais. Buvo surengtos žudynės ir legionai apvalyti nuo sukilėlių.

Pasibaigus vidaus neramumams, Germanikas karių įniršį nukreipė prieš germanus. Persikėlė per Reiną ir žiauriai nuniokojo marsų žemes. 15 m. apdovanotas triumfu. Tų pačių metų ankstyvą pavasarį Germanikas išžygiavo prieš chatus ir sudegino jų sostinę Matijų. Išvadavo iš susiskaldžiusių cheruskų apsupties romėnų sąjungininką Segestą, paėmė į nelaisvę jo dukterį, Arminijaus žmoną Tusneldą. Grįžęs atgal, Tiberijaus pasiūlymu gavo imperatoriaus titulą. Atsakydami į Segesto išdavystę, sukilo Arminijaus vadovaujami cheruskai, brukterai ir frizijai. Žudydami ir plėšdami brukterus romėnai rado devynioliktojo legiono erelį. Perėjęs brukterų žemes, Germanikas nusprendė sugrįžti į Teutoburgo mišką ir palaidoti 9 m. čia žuvusius 3 romėnų legionus, 15 tūkst. vyrų su Kvintilijumi Varu priešakyje.

16 m. pavasarį Germanikas nuo Reino žiočių jūra pasiekė Vėzerį. Tenai pakilęs aukštupiu ties dabartiniais Rintelnu ir Hanoveriu du kartus iš eilės sutriuškino Arminijaus ir Ingviomero vedamus germanus. Didžiumą kariuomenės į nuolatines stovyklas Germanikas nutarė sugrąžinti Šiaurės jūra. Prasidėjusi audra romėnų laivynui padarė didelių nuostolių. Išsilaipinęs žemyne Germanikas ėmėsi atgrasomųjų žygių prieš chatus ir marsus. Grįžęs į Romą atšventė triumfą ir, Tiberijaus pasiūlymu, antrąkart tapo konsulu.

Azija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nikola Pusenas. „Germaniko mirtis“ (1627)

Tiberijui baiminantis Germaniko populiarumo ir siekiant atskirti jį nuo savo karių, baigiantis 17 m. jis išsiųstas į Rytus. Tenai prieš save ir Agripiną patyrė nuolatinius Kalpurnijaus Pizono ir jo žmonos kurstymus. 19 m. Germanikas lankė Egiptą. Nuo Augusto laikų senatoriams buvo uždrausta be imperatoriaus leidimo vykti į Egiptą, kurį užėmus buvo galima lengvai nutraukti grūdų tiekimą ir sukelti Italijoje badą. Gali būti, jog ir tada Tiberijui kilo įtarimų dėl Germaniko ištikimybės.

Grįžęs iš kelionės, Germanikas sužinojo, kad visų jo įsakymų Sirijos legionams ir miestams arba nepaisoma, arba jie pakeisti priešingais. Pirmą kartą Germanikas rimtai susikivirčijo su Pizonu, kuris nusprendė išvykti. Tuo metu Germaniką pakirto nežinoma liga. Tacitas rašo, jog Pizonas darė viską, ką manė esant reikalinga Germaniko būklei pabloginti,[3] o pats Germanikas tikėjo buvęs nunuodytas, bet Pizono valia, o ne Tiberijaus ir Livijos pavedimu, kaip kad buvo kalbama.[4] Jam mirus įsivyravo visuotinis gedulas tiek tarp romėnų, tiek tarp svetimšalių, kurie gyrė Germaniko palankumą sąjungininkams, atlaidumą priešams, pagiežos ir puikybės stoką.

Germaniko palaikai buvo sudeginti Antiochijoje. Agripina parplukdė į Romą urną su jo pelenais ir palaidojo Augusto mauzoliejuje. Nei motina Antonija, nei Tiberijus su Livija laidotuvėse nedalyvavo.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kasijus Dionas. Romos istorija. LVI, 24.
  2. Trankvilas, Gajus Svetonijus. Dvylikos cezarių gyvenimas. III, 52.
  3. Tacitas, Publijus Kornelijus. Analai. II, 69.
  4. Ten pat. II, 71.
  Romos konsulas  
Anksčiau valdė:
Manijus Emilijus Lepidas
Titas Statilijus Tauras
Germanikas (12 m.)
kartu su Gajumi Fontėjumi Kapitonu
Vėliau valdė:
Gajus Silijus
Lucijus Munatijus Plankas
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis
  Romos konsulas  
Anksčiau valdė:
Lucijus Pomponijus Flakas
Gajus Celijus Rufas
Germanikas (18 m.)
kartu su Tiberijumi
Vėliau valdė:
Markas Junijus Silanas Torkvatas
Lucijus Norbanas Balbas
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.