Geoffrey Chaucer
| Geoffrey Chaucer | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1343 m. Londonas,  Anglija
|
| Mirė | 1400 m. spalio 25 d. (~57 metai) Londonas, Anglija
|
| Pilietybė | anglas |
| Profesija | poetas, rašytojas, diplomatas |
| Kūrybos laikotarpis |
1369 – 1400 |
| Žanrai | baladė, rondelis |
| Žymiausi darbai | Kenterberio pasakojimai, Troilas ir Krizeida |
Džefris Čoseris (angl. Geoffrey Chaucer, 1343–1400 m. spalio 25 d.) – žymiausias anglų viduramžių rašytojas, filosofas, diplomatas.[1]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Čoseris gimė normandiškos kilmės Londono pirklių šeimoje; ir jo tėvas, ir protėviai turėjo stambią įmonę, kuri importavo į Angliją ispanišką ir itališką vyną.
1357 m. jaunas Čoseris jau ėjo pažo pareigas vieno iš Edvardo III sūnų, hercogo Lajonelio Klarenso, žmonos palydoje, o po dvejų metų kaip ginklanešys dalyvavo Edvardo III karo žygyje į Prancūziją ir prie Reimso miesto pateko į nelaisvę, bet buvo karaliaus išpirktas.
Čoseris vykdė įvairius rūmų pavedimus Flandrijoje ir Italijoje (1370–1378 m.), be to, buvo Londono muitinės prižiūrėtojas. Italijoje Čoseris buvo susitikęs su Petrarka ir Bokaču. Pažintis su ankstyvojo italų Renesanso literatūra turėjo didelę reikšmę Čoserio kūrybos raidai.
1386 m. Čoseris buvo išrinktas į parlamentą, bet savo kalbomis užsitraukė karaliaus Ričardo II nemalonę ir buvo iš pareigų pašalintas. Nors 1389 m. jam vėl buvo pavesta kontroliuoti karaliaus pastatų statybą ir remontą, bet materialiniai jo reikalai buvo visai blogi. Čoseris mirė skurde, prasiskolinęs, tik keletą mėnesių prieš mirtį gavęs iš karaliaus rūmų stambesnę pensiją.
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iki mūsų laikų išliko daug Čoserio kūrinių: įvairaus pobūdžio ir apimties eilėraščių, poemų ir keli prozos kūriniai. Jie pasižymi formos grakštumu, tobulumu, kuris reikalavo didelio techninio meistriškumo. Čoserio poezijos formos – baladės, rondeliai, eiliuoti laiškai – prancūziškos. Savo poezijai Čoseris sėmėsi temų iš „Rožės romano“, kurį jis vertė jaunystėje į anglų kalbą, iš Boecijaus lotyniško traktato „Apie pasiguodimą filosofija“, kurį jis vėliau taip pat išvertė proza, iš Ovidijaus, kuris visuomet buvo vienas jo mėgstamiausių poetų. Čoseris buvo labai gerai susipažinęs su vidurinių amžių lotynų ir prancūzų literatūra; vėliau jis dar išsamiai susipažino su italų literatūra.
Savo pašaukimą Čoseris surado, kurdamas dideles epinio ir satyrinio pobūdžio poemas. Dauguma šių poemų liko neužbaigtos. Svarbiausios iš jų:
- „Hercogienės knyga“ (1369) („The Book of the Duchess“)
- „Šlovės namai“ (1381) („The House of Fame“)
- „Paukščių parlamentas“ (1381–1382) („Parlement of Foules“)
- „Troilas ir Krizeida“ (1385) („Troilus and Criseyde“)
- „Knyga apie garbingąsias moteris“ (1387) („The Legend of Good Women“)
- „Kenterberio pasakojimai“ (1400) („The Canterbury Tales“)
Neskaitant „Kenterberio pasakojimų“, „Troilas ir Krizeida“ – geriausias Čoserio kūrinys.
„Kenterberio pasakojimai“ yra visos literatūrinės Čoserio veiklos rezultatas; jis čia pasirodė kaip subrendęs menininkas, subtilus ir gilus tikrojo gyvenimo stebėtojas.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Dovydas Judelevičius. Chaucer Geoffrey (Džefris Čoseris). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 35 psl.
