Gastaldas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Gastaldas (lot. gastaldus ar castaldus, it. gastaldo ar guastaldo) – valdytojas Lombardų karalystėje, valdęs tam tikrą karaliaus asmeninio domeno dalį, kuri vadinosi gastaldija (gastaldia ar castaldia). Žodžio kilmė; nuo dviejų prūsiškų žodžių: gasta [= "sklypas"] ir waldan [= "nuosavybė, valda"]. Gastaldas gastaldijoje turėjo civilinę, karinę ir teisinę valdžią. Pagal 643 m. Edictum Rothari gastaldai turėjo civilinę valdžią miestuose ir fogto tipo valdžią kaimo vietovėse. Lombardų valdymo laikais domenas buvo padalintas į kelias gastaldijas.

Gastaldai buvo lombardų karalių, kurių sostas buvo Pavijoje, mokami pareigūnai ir atstovai, todėl gastaldai dažnai konfliktuodavo su hercogais. Lombardų karalystės didikai dažnai siekdavo kuo didesnio savarankiškumo.
IX a. gastaldų pareigos sunyko iki praktiškai vien administracinių. Paskutinį lombardų valdymo šimtmetį pareigybė praktiškai išnyko, išliko tik keliose vietose. Gastaldai ilgiau išsilaikė Pietų Italijoje, kur gastaldo titulas dar IX a. buvo lygus grafo titului.
Apie 1200 m. UguiccionePizos veikale „Magna derivationes“ mini sąvoką gastradeus (klaidingas žodžio gastaldeus užrašymas) su prasme 'vietinis valdytojas; vietos administratorius'.[1]

Milane gastaldų pareigos išliko bažnytinėje sferoje, kur išsilaikė beveik iki viduramžių pabaigos. Gastaldo pareigos Venecijos laivų statyklose išliko iki Napoleono laikų.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. H. D. Austin, "Germanic Words in Uguiccione's Lexicon" Speculum 23.2 (April 1948:273-283) p. 276.