Gardino ekonomija
Gardino ekonomija – Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos valstybinė žemės valda. įsteigta 1589 m.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gardino ekonomija apėmė teritoriją abipus Nemuno – dalį dab. Balstogės ir Palenkės vaivadijos, Gardino srities vakarinę dalį, Varėnos rajono savivaldybės teritorijos pietinį pakraštį. Iki XVIII a. vidurio ekonomija buvo suskirstyta į raktus ir kaimus, turėjo girių. XVIII a. antroje pusėje suskirstyta į gubernijas (Ežeronių, Balstogės Dambravos, Januvo, Balstogės Krynkų, Kvasuvkos, Sokulkos) ir 49 raktus, turėjo 24 palivarkus, 13 miestų ir miestelių, 368 kaimus. Ekonomijoje gyveno apie 42 400 žmonių, iš jų apie 90 % valstiečių, dauguma baudžiauninkai. 1783 m. Gardino ekonomija turėjo apie 7300 valakų žemės (daugiau kaip 155 000 ha), apie 10 600 ūkių, 3 girininkijas (Katros, Bebros ir Belovežo).
Gardino ekonomija buvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos ekonomijų centras; labiausiai supramoninta. Daug manufaktūrinių įmonių įsteigė Gardino seniūnas ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos valstybinių ekonomijų valdytojas Antanas Tyzenhauzas. Gardine buvo įsteigtos statybos, buhalterijos, veterinarijos, medicinos, baleto mokyklos.
Gardino ekonomija panaikinta po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo 1795 m.; dalis žemių atiteko Rusijos imperijai, dalis – Prūsijos karalystei.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Antanas Tyla. Gardino ekonomija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 423 psl.