Elas
Elas arba Elis (ugaritų 𐎛𐎍, finik. 𐤀𐤋,[1] hebr. אל, susijęs su akad. 𒀭) – vakarų semitų svarbiausioji dievybė, taip pat bendrinis žodis dievui įvardyti. Minimas Ras Šamroje, Ugarite, rastuose tekstuose (2 tūkstantmetis pr. m. e.), kuriuose vadinamas deivės Ašeros vyru, visų kitų dievų, išskyrus Baalą, tėvu.[2][3]
Mituose dažniausiai aprašomi Elo sūnūs ir dukterys, o pats Elas minimas retai. Dažniausias šios dievybės epitetas – jautis (simbolizuoja jėgą), kartais vadinamas ir dangaus bei žemės sutvėrėju. Tiek Elas, tiek jo sūnus Adadas dėvi galvos apdangalus su jaučio ragais. Vaizduojamas kaip senis su ilga barzda, stovintis ant jaučio, neretai ir kaip saulės dievybė su dviem sparnais. Gretinamas su graikų Kronu bei huritų Kumarbiu.[2][3]
Žodis El neretai sutinkamas Senajame Testamente, kur vartojamas kaip Jahvės sinonimas, rečiau – kaip bendrinis žodis dievybei įvardyti.[3] Dažniausiai vartojama daugiskaitinė forma Elohim, tačiau pats žodis beveik visada vartojamas kaip vienaskaita.[4]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Online Phoenician Dictionary
- ↑ 2,0 2,1 Elas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
- ↑ 3,0 3,1 3,2 El Britannica Online Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2019-07-23.
- ↑ Elohim Britannica Online Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2019-07-23.