Džomolungma
| Džomolungma | |
|---|---|
 | |
| Aukštis | 8848,86[1] m |
| Žemynas | Azija |
| Šalys |  Kinija (Tibetas) Nepalas
|
| Kalnynas | Himalajai |
| Pirmasis įkopimas | 1953 m. gegužės 29 d. Edmund Hillary Tenzing Norgay
|
  Džomolungma | |
| Koordinatės: | 27°59′17″ š. pl. 86°55′31″ r. ilg. / 27.98806°š. pl. 86.92528°r. ilg. |
 Vikiteka |
Džomolungma |
Džomolungma (tibet. ཇོ་མོ་གླང་མ = jo mo glang ma) arba Everestas (angl. Everest), taip pat vadinama Sagarmatha (nep. सगरमाथा = Sagarmāthā) – aukščiausia Žemės viršukalnė, virš jūros lygio iškylanti 8850 m.[2] Kalnas priklauso Himalajų kalnyno Mahanlangūr Himalo kalnagūbriui, skiriančiame Nepalą nuo autonominės Kinijos Tibeto srities. Nepalo pusėje šalia Džmolungmos įsikūręs Sagarmathos nacionalinis parkas, įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.[3]
Kartu su Himalajų kalnynu Džomolungma įtraukta į pavojuje esančių unikalių gamtos objektų sąrašą.
Kalno vardai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Džomolungma tibetiečių kalboje reiškia „Visatos motina“ arba „Deivė pasaulio motina“. Kinai šį kalną vadina Žumulangma Feng (tibetietiško pavadinimo transkripcija) arba Šengmu Feng. Praėjusiojo amžiaus 7-ajame dešimtmetyje Nepalo valdžia davė kalnui oficialų nepalietišką vardą Samargatha.
Anglišką pavadinimą Everestas (Mount Everest) kalnui suteikė Karališkoji geografijos taryba 1865 m. Jis buvo pavadintas sero Džordžo Everesto, vieno iš pirmųjų kalno tyrinėtojų, garbei. Tiesa, pats seras Everestas savo pavardę tardavo „Ivrist“ – visiškai skirtingai, nei dabar skamba kalno vardas.
Viršukalnės susidarymo priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pietiniame Tibeto pakraštyje tartum aukšta siena iškilę Himalajų kalnai. Išlenktas į pietus kalnagūbrių lankas tęsiasi 2400 km. Daugiau kaip 500 Himalajų viršūnių yra aukštesnės už aukščiausią Alpių viršukalnę Monblaną. Tarp jų yra aukščiausias ne tik Himalajų, bet ir viso Žemės rutulio kalnas – Džomolungma.
Yra kelios svarbiausios priežastys, kurios lėmė tai, jog Džomolungmos viršukalnė iškilo į rekordinį aukštį. Visų pirma tai, kad Himalajai yra alpidų – neseniai vykusio ir gal tebevykstančio raukšlėjimosi bei aktyvaus kilimo zonoje. Tai jiems „leido“ pakilti iki 4-6 kilometrų (tokį aukštį pasiekia Alpių, Kaukazo ir kitų alpiškų kalnų viršūnės). Didelę įtaką taip pat turėjo Indostano pusiasalio tektoninės plokštės dreifas iš pietų pusrutulio ir jos atsirėmimas į Eurazijos plokštę. Dėl to tebevyksta stiprus šios plokštės spaudimas Eurazijos plokštei, kuris ir iškėlė Himalajus bei unikalią savo dydžiu bei aukščiu Tibeto plokštikalnę. Džomolungma kylą į tokį aukštį, nes jos nebesuspėja nugraužti egzogeniniai procesai, nes tokiame aukštyje labai mažai drėgmės (o jei ir yra, tai ji niekada nevirsta vandeniu) – pagrindinio denudacijos įrankio. Taigi, čia beveik nevyksta cheminė erozija. Fizinei erozijai vykti taip pat nepalanku, nes temperatūros svyravimai čia nėra labai dideli. Lieka stiprus vėjas ir ledynai. Jie matyt ir yra vienas svarbiausių egzogeninių veiksnių, žeminančių aukštąsias viršūnes. Bet nors vėjo greitis ir didelis, jis neša labai praretėjusį orą ir jo spaudimas nėra labai stiprus. Stiprūs vėjai nupučia sniegą nuo aukščiausių iškilimų į jų papėdes ir tik ten yra palankios sąlygos susidaryti ledynams. Taigi, jie graužia Džomolungmos šlaitus, sudarydami stačiašlaičius cirkus ir tarp jų stūksantį karlingą – viršūnę.
Ekspedicijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Į Everestą paprastai kopiama du kartus per metus, dažniausiai pavasarį gegužės mėn. prieš vasaros musonų pradžią ir kartais rudenį, spalio-lapkričio mėn.
Pirmąsias ekspedicijas į Everestą surengė anglai 1921 m., vadovaujant garsiam alpinistui Džordžas Meloris. Buvo išžvalgytas šiaurinis šlaitas ir įkopta iki 7007 m aukščio. 1924 m. ekspedicijos metu birželio 8 d. Dž. Meloris ir A. Irvainas bandė šturmuoti viršūnę šiauriniu šlaitu, bet atgal negrįžo. 1999 m. gegužės 1 d. Meliorio ir Irvaino paieškos ekspedicija aptiko Dž. Melorio kūną šiauriniame šlaite 8155 m aukštyje. Aiškių įrodymų, kad alpinistai pasiekė viršūnę nėra. 1933 ir 1936 m. buvo dar du nesėkmingi bandymai pasiekti viršūnę šiauriniu šlaitu nuo Tibeto pusės. 1950 m. Kinijai pradėjus kontroliuoti Tibetą, buvo uždraustos užsienio šalių ekspedicijos nuo šiaurinės pusės.
1950 m. įvyko pirmoji žvalgybinė Everesto ekspedicija pietiniu šlaitu iš Nepalo, ir šie maršrutai iki šiol dažniausiai pasirenkami kopiant į viršūnę. 1952 m. šveicarų ekspedicija perkopė Khumbu ledyną ir pasiekė Pietų balną (7986 m), o R. Lambertas ir šerpas Tensingas Norgėjus pasiekė 8595 m aukštį.
1953 m. britų ekspedicijos (vad. Džonas Hantas) metu gegužės 29 dieną 11 val. 30 min. pirmieji Everesto viršūnę pietiniu šlaitu pasiekė Naujosios Zelandijos alpinistas Edmundas Hilaris ir šerpas Tensingas Norgėjus.[4] Dž. Hantui ir E. Hilariui po šios ekspedicijos buvo suteikti sero titulai.
1978 m. gegužės 8 d. italų alpinistas Reinoldas Mesneris ir austras Peteris Habeleris pirmieji įkopė į Everestą pietiniu šlaitu nenaudodami papildomo deguonies. 1980 m. rugpjūčio 20 d. Reinoldas Mesneris įkopė į Everestą vienas ir be deguonies aparato vienu iš sudėtingiausiu šiaurinės pusės maršrutu.
Jauniausias į Everestą įkopęs alpinistas yra amerikietis Džordanas Romero, kuris 2010 m. gegužės 22 d. pasiekė viršūnę būdamas 13 metų. 76 metų nepalietis Minas Bahaduras Šerkhanas yra vyriausias į aukščiausią pasaulio kalną įkopęs žmogus, tai atlikęs 2008 m. 49 metų nepalietis Apa Šerpa pasiekė pasaulio rekordą 2009 m. 19-ąjį kartą įkopęs į Everestą. Pirmoji moteris, 1975 m. gegužės 16 d. įkopusi į Everesto viršūnę, buvo japonė Junko Tabei.
Iki 2007 m. pabaigos buvo įvykę 3679 sėkmingi Everesto užkopimai ir į viršūnę buvo užkopę 2436 alpinistai. Tačiau net 216 alpinistų žuvo, bandydami užkopti ar besileisdami nuo aukščiausios pasaulio viršūnės.
Lietuvių kopimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1992 m. rudenį buvo suorganizuota pirmoji pasaulio lietuvių ekspedicija į Himalajus. Buvo pabandyta įkopti į Everestą iš šiaurinės pusės, per Tibetą. Alpinistai Vilius Šaduikis ir Vladas Vitkauskas pasiekė 7800 m aukštį, tačiau pasiekti viršūnę sutrukdė labai blogos oro sąlygos.
Pirmasis lietuvis įkopęs į aukščiausią pasaulio viršukalnę (1993 m. gegužės 10 d.) yra Vladas Vitkauskas. Jis Everesto viršūnę pasiekė prisijungęs prie Nepalo moterų ekspedicijos.
Antrasis Everesto viršūnę pasiekęs (2003 m. gegužės 22 d.) lietuvis ir pirmasis, įkopęs iš šiaurinės Tibeto pusės – Saulius Vilius, Estijos alpinistų ekspedicijos sudėtyje. Šią ekspediciją S. Vilius skyrė lietuvių keliautojo ir antropologo Antano Poškos 100-ųjų gimimo metinių sukakčiai ir penkiasdešimtmečiui, kai į Everesto viršūnę buvo įkopta pirmą kartą.
2007 m. gegužės 15 d. Everesto aukštumas įveikė Aldas Baltutis, o gegužės 21 d. – Darius Vaičiulis.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ [1]
- ↑ „Official height for Everest set“. 2010-04-08. Nuoroda tikrinta 2021-05-04.
- ↑ Džomolungma. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 135