Durbė

Koordinatės: 56°35′0″ š. pl. 21°22′0″ r. ilg. / 56.58333°š. pl. 21.36667°r. ilg. / 56.58333; 21.36667 (Durbė)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Durbė
latv. Durbe
            
Durbės liuteronų bažnyčia
Durbė
Durbė
56°35′0″ š. pl. 21°22′0″ r. ilg. / 56.58333°š. pl. 21.36667°r. ilg. / 56.58333; 21.36667 (Durbė)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Latvijos vėliava Latvija
Istorinis regionas Kuršas Kuršas
Savivaldybė Pietų Kuršo savivaldybė
Įkūrimo data 1893 (miesto teisės)
Gyventojų (2021) 527
Plotas 2,5 km²
Tankumas (2021) 211 žm./km²
Pašto kodas 3440
Tinklalapis www.durbe.lv
Vikiteka Durbė

Durbė – miestas Latvijoje, Kuržemės pietuose, Pietų Kuršo savivaldybėje. 527 gyventojai (2021 m.).[1] Tai mažiausias Latvijos miestas pagal gyventojų skaičių. Jis išsidėstęs prie greitkelio Ryga-Liepoja, 25 km į šiaurės rytus nuo Liepojos, 195 km nuo Rygos, Durbės ežero pietiniame krante.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Durbės mūšio paminklas

1260 m. liepos 13 d. prie Durbės ežero įvyko garsusis Durbės mūšis tarp kryžiuočių ordino ir žemaičių, į kurių pusę perėjo ordino armijos sušaukti kuršiai. Mūšyje ordinas buvo sutriuškintas – krito magistras Hornhuzenas, Prūsijos ir Livonijos maršalai, daugiau nei 150 riterių ir daug karių.

1263 m. Livonijos ordino magistro Burchardo fon Hornhūzeno įsakymu čia pastatyta ordino pilis. XV a. pradžioje apie ordino pilį kūrėsi miestelis ir šimtmečio viduryje buvo pastatyta nedidelė bažnyčia. 1651 m. pašventinta mūrinė Durbės liuteronų bažnyčia. Šiaurės karo metu XVIII a. pradžioje pilis buvo nuniokota. Miesto teisės nuo 1893 m.[2] 2000–2021 m. buvo Durbės savivaldybės administracinis centras.

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimę ar gyveno Durbėje:

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Durbe. Informācija par objektu, Vietvārdu datubāze, Latvijas ģeotelpiskās informācijas aģentūra. Nuoroda tikrinta 2021-07-08.
  2. Durbė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 215 psl.