Dmitrijus Šostakovičius
| Dmitrijus Šostakovičius | |
|---|---|
| |
| Dmitrijus Šostakovičius 1950 m. | |
| Visas vardas | Дмитрий Дмитриевич Шостакович |
| Gimė | 1906 m. rugsėjo 25 d. Sankt Peterburgas, Rusija |
| Mirė | 1975 m. rugpjūčio 9 d. (68 metai) Maskva, RTFSR |
| Palaidotas (-a) | Novodevičės kapinėse |
| Tautybė | rusas |
| Sutuoktinis (-ė) | Nina Varzar Margarita Kainova Irina Supinskaja |
| Vaikai | Maksimas Šostakovičius, Galina |
| Veikla | kompozitorius, pianistas, pedagogas |
| Sritis | simfonija, opera, kamerinė muzika |
| Organizacijos | Leningrado, Maskvos konservatorijos |
| Pareigos | profesorius |
| Alma mater | Sankt Peterburgo konservatorija |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Socialistinio darbo didvyris, Stalino premija (6), Lenino premija, RTFSR liaudies artistas, Darbo raudonosios vėliavos ordinas, Lenino ordinas (3), Spalio revoliucijos ordinas | |
 Vikiteka |
Dmitrijus Šostakovičius |
| Parašas | |
| |
Dmitrijus Šostakovičius (Дмитрий Дмитриевич Шостакович, 1906 m. rugsėjo 25 d. – 1975 m. rugpjūčio 9 d.) – vienas žymiausių rusų kompozitorių, pianistų ir muzikos pedagogų.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė Sankt Peterburge. Per tėvo giminės liniją buvo kilęs iš Vileikos lenkų Šostakovičių šeimos. Nuo pat vaikystės rodė gabumus muzikai. 1919 m. (būdamas 13-os) priimtas į Petrogrado konservatoriją, mokėsi pas Aleksandrą Glazunovą, Leonidą Nikolajevą, Maksimilianą Šteinbergą, Nikolajų Solovjovą). 1926 m. pristatė savo pirmąjį didesnį (baigiamąjį) darbą – „I simfoniją“.
Baigęs mokslus, išvyko į Maskvą, dirbo kompozitoriumi, daug koncertavo kaip pianistas, grojo Varšuvoje ir Berlyne. 1927 m. tapo I tarptautinio Šopeno pianistų konkurso garbės diplomo laureatu. Dmitrijus Šostakovičius kūrė eksperimentinio, avangardinio pobūdžio kūrinius, todėl susilaukė daug kritikos iš tarybinės nomenklatūros. Įsidarbino Darbininkų jaunimo teatre, kad išvengtų ideologinio persekiojimo. 1936 m. dėl operos „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ (Леди Макбет Мценского уезда) kompozitorius susilaukė daug priekaištų iš tarybinės spaudos ir nomenklatūros, kritikuotas dėl realizmo trūkumo, masėms nesuprantamo formalizmo. Operos statymai nutraukti, taip pat atšaukta Šostakovičiaus 4-osios simfonijos premjera. 1937 m. kompozitorius pristatė konservatyvesnę 5-ąją simfoniją, kuri susilaukė teigiamų įvertinimų.
Vėliau Dmitrijus Šostakovičius kurį laiką atsidėjo pedagoginiam darbui: 1937–1941 ir 1945–1948 m. dėstė Leningrado konservatorijoje, 1943–1948 m. ir Maskvos konservatorijoje; 1939 m. įgijo profesoriaus laipsnį.
Karo metais savanoriavo Leningrado gaisrinėje ir radijuje. Vėliau evakuotas į Kuibyševą, ten sukūrė 7-ąją simfoniją, kuri buvo skirta Leningrado pasipriešinimui pažymėti. 1943 m. persikėlė į Maskvą, sukūrė 8-ąją simfoniją Stalingrado mūšio atminimui, bet vėl buvo kritikuojamas dėl pergalei netinkamos kūrinio nuotaikos. 1947 m. kompozitorius įtrauktas į RTFSR Aukščiausiosios Tarybos deputatus.
1948 m., vadovaujantis Ždanovo doktrina, Dmitrijus Šostakovičius (kaip ir Sergejus Prokofjevas, Aramas Chačaturianas, Visarionas Šebalinas) buvo apkaltintas formalizmu, pašalintas iš pedagogo pareigų Maskvos ir Leningrado konservatorijose, jo muzikos atlikimas visaip varžytas. Taip tarybinė valdžia mėgino kovoti su „antiliaudiškomis“, vakarietiškomis įtakomis. Dėl to, kompozitorius buvo priverstas sukurti keletą supaprastinto muzikinio stiliaus sovietinės tematikos kūrinių (oratoriją „Daina apie miškus“ Песнь о лесах, kantatą „Virš mūsų Tėvynės saulė šviečia“ Над Родиной нашей солнце сияет).
Po Stalino mirties 1953 m., kompozitoriaus kūryba pradėta traktuoti laisviau. 1960 m. Dmitrijus Šostakovičius įstojo į TSKP. Parašė keletą TSRS pergales šlovinančių kūrinių. Gastroliavo po užsienį. Amerikos menų ir mokslų akademijos (1959 m.), Bavarijos dailiųjų menų akademijos (1968 m.) narys korespondentas, daugelio valstybių meno akademijų ir universitetų garbės daktaras. Menotyros daktaras (1965 m.). Politinio atšilimo metais D. Šostakovičiaus naujuosius kūrinius imta naudoti sovietų meno laimėjimams reprezentuoti TSRS ir užsienyje.
1965 m. kartu su kitais TSRS kūrėjais viešai pasisakė prieš Josifo Brodskio politinį persekiojimą. Dėl nuolatinio ideologinio spaudimo kompozitoriaus sveikata pašlijo. Paskutinį gyvenimo dešimtmetį Dmitrijus Šostakovičius gerokai mažiau kūrė, muzikoje ėmė vyrauti tragiškos nuotaikos. Mirė 1975 m. nuo plaučių vėžio.
Žymiausi mokiniai: K. Chačaturianas, B. Čaikovskis, K. Karajevas, G. Sviridovas, B. Tiščenko.
Kūrybos bruožai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Daugiausia kūrė stambios formos, monumentalius simfoninės ir kamerinės muzikos kūrinius. Jiems būdinga konfliktinė dramaturgija, pagrįsta ryškiais kontrastais, muzikinio tematizmo esminėmis transformacijomis. Savitame muzikos stiliuje susilydė ekspresionizmo ir neoklasicizmo bruožai. Kompozitoriaus stilių kūrė J. S. Bacho, L. van Bethoveno, P. Čaikovskio, ypač M. Musorgskio kūryba. Itin ryški G. Malerio simfonizmo įtaka, melodikoje ryšku rusų tęstinių liaudies dainų, žydų buitinės muzikos intonacijos, kūrybai būdinga linearinis mąstymas, išplėtota polifoninė technika.[1]
Tarp svarbiausių kūrinių:
- 15 simfonijų (1925–1971 m.)
- baletai „Aukso amžius“ (1930 m.), „Varžtas“ (1931 m.)
- opera „Lošėjai“ (1942 m., nebaigta)
- muzikinė komedija „Maskva, Čeriomuškos“ (1958 m.)
- poema solistams, chorui ir orkestrui „Stepano Razino nužudymas“ (1964 m.)
- koncertai fortepijonui (1933, 1957 m.), smuikui (1948, 1967 m.), violončelei (1959, 1966 m.), 15 styginių kvartetų (1938–1974 m.)
- sukūrė veikalų tenorui ir fortepijonui, dramos spektakliams, kino filmams.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Algirdas Jonas Ambrazas, Vaclovas Juodpusis. Dmitrijus Šostakovičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |