Dešrelė

Vienos dešrelės

Dešrelė (pranc. saucisse, rus. Сосиска, vok. Wiener Würstchen, Wiener ) – dešros gaminys iš sumaltos virtos mėsos ar jos pakaitalų. Tai nedidelė pagal savo matmenis dešra, tačiau, skirtingai nuo įprastinės dešros, vartojimui tinkama paprastai po nedidelio terminio apdirbimo verdant ar kepant. Trumpa stora dešrelė dar vadinama sardele.

Istorija

Šiuolaikinių dešrelių pradininku laikomas mėsininkas Johanas Laneris (1772-1845), kuris nuo 1805 m. persikėlė iš Frankfurto į Vieną. Klausimas, kas tikrai yra dešrelių autorius, yra senas ginčas tarp Frankfurto ir Vienos miestų. Frankfurte dešrelės buvo gaminamos nuo viduramžių, bet pirmą kartą Vienos dešrelėse buvo panaudotas jautienos ir kiaulienos mišinys - pagal šį receptą gaminamos šiuolaikinės dešrelės. Jos yra vienas pagrindinių ingredientų vokiškoje virtuvėje.

Buvusioje SSRS masinė dešrelių gamyba pradėta 1936 m. Tuo laiku buvo atidaryta bent 20 naujų mėsos kombinatų Maskvoje, Leningrade, Sverdlovske.

Įvairovė

Įvairių rūšių dešrelės gali žymiai skirtis savo matmenimis, spalva, apvalkalu (natūraliu ar dirbtiniu), paruošimo būdu. Klasikinės dešrelės – Frankfurto (parūkomos), Miuncheno – (baltos), Vienos (iš kiaulienos ir jautienos, su prieskoniais). Tarp kitų rūšių – dietinės (iš paukštienos), sojų mėsos dešrelės, grilinės (kepimui grilyje), pieniškos (sudėtyje yra nugriebto sauso pieno), medžiotojų (smarkiai rūkytos), su sūriu, sardelės ir kt. Priklausomai nuo rūšies, valgomos virtos ir nevirtos, keptos, troškintos. Supjaustytos gali būti dedamos kaip ingredientai į kitus patiekalus. Su dešrelėmis ruošiami dešrainiai, omletai, Bratwurst, įvairūs užkandžiai.

Lietuviškoje virtuvėje dešrelė plačiai naudojama. Tai nedidelė, plona, paprastai virta dešra. Pasitaiko neteiktina svetimybė sasiska ar sosiska .