Danielius Naborovskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Danielius Naborovskis
Gimė 1573 m.
Lenkija, galbūt Krokuva ar Krokuvos vyskupija
Mirė 1640m.
dvarelis prie Kernavės
Veikla gydytojas, sekretorius, dvaro poetas
Alma mater Vitenbergo universitetas, Bazelio universitetas, Orleanas
Vikiteka Danielius Naborovskis

Danielius Naborovskis (15731640 m.) – dvaro poetas, geriausiai[reikalingas šaltinis] kūryboje išreiškęs Baroko epochos žmogaus pasaulėjautą, jos tragizmą ir prieštaringumą.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė smulkių bajorų šeimoje Lenkijoje, tikriausiai Krokuvoje ar Krokuvos vyskupijoje (matrikulose apibūdinamas kaip cracoviensis). Tėvas buvo protestantas, manoma, kalvinistas.

1590 m. įsimatrikuliavo Vitenberge, ten studijavo lotynų ir graikų autorius bei Aristotelio etiką ir fiziką. 1593 m. atvyko į Bazelį, kur studijavo mediciną. Bazelyje D. Naborovskis užmezgė ryšius su Lietuvos didikų vaikais, tokiais kaip Andrius, Samuelis ir Albertas Naruševičiai. Baigęs medicinos studijas 1595 m. Orleane ėmė studijuoti teisę. 1596 m. atvyko į Ženevą, po to į Strasbūrą. 1597 m. atvyko į Paduvą, kur mokėsi fizikos ir matematikosGalileo Galilėjaus. Tikriausiai Galileo Galilėjus, kuris buvo ne tik mokslininkas, bet ir poetas, turėjo įtakos D.Naborovskio gyvenimo kelio pasirinkimui. Tačiau lūžis D. Naborovskio gyvenime įvyko po pažinties Strasbūre su Jonušu Radvila. 1602 m. grįžęs iš Italijos apsigyveno Lietuvoje, tapo Biržų-Dubingių šakos Radvilų dvariškiu, gydytoju, sekretoriumi, dvaro poetu. Artimiausi ryšiai D. Naborovskį siejo su Jonušu Radvilu bei jo broliu Kristupu Radvilu. Jų padedamas D.Naborovskis įsigijo namą Vilniuje, dvarelį prie Kernavės. Pastarajame, manoma, 1640 m. mirė ir buvo palaidotas.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1593 m., būdamas Bazelyje, išleido pirmąjį mokslinį veikalą „Apie temperamentus“ (De temperamentis, Basileae, 1593). Pirmuosius poetinius kūrinius išleido dar studentaudamas. D. Naborovskis turėjo puikų humanitarinį išsilavinimą, antikinių kalbų ir literatūros išmanymą, todėl galėjo naudotis Antikos poetų „bendrosiomis vietomis“, įvaldyti eilėdaros, stiliaus, kompozicijos, meninės raiškos esminius principus. D. Naborovskis daugiausia rašė lenkų kalba, tačiau rasta ir keletas lotyniškų kūrinių. Visą D.Naborovskio poeziją iš įvairių rankraščių surinko ir pirmą kartą išleido 1961 m. J. Dürr-Durskis.

D. Naborovskio kūryba laikoma „barokine“, „metafizine“, „dvaro“, „bajorų tautos“ gyvenimo atspindžiu. Tai būdinga Baroko epochos poezija, jungianti progiškumą, panegirizmą, konvencionalią retorikaą ir asmeninių išgyvenimų nuoširdumą. D. Naborovskis lengvai pereina nuo panegirinių amplifikacijų pereiti prie intymių išpažinimų ar žaismingo epigramiškumo, jungti filosofinius apmąstymus ir erotinius pašmaikštavimus. Poetas bando apčiuopti, pagauti, nusakyti esminius Baroko epochos žmogaus pasaulėjautos ir pasaulėvokos bruožus. Kitimo, nepastovumo, laikinumo motyvai tęsiasi per visą D.Naborovskio kūrybą. Poetas mato vienintelę amžiną vertybę – meilę, kuriai jis skiria erotiškus, lyriškus, komiškus, autoironiškus posmus. Tačiau D. Naborovskis yra ir dvaro poetas, kuris turėjo įamžinti visus savo globėjų ir mecenatų gyvenimo pasikeitimus, vestuves, laidotuves, keliones, naujas pareigybes, aplinką ir juos supančius gyvenimo įvykius. Radvilams D.Naborovskis rašė panegirikas, trenus, epitafijas, filosofines miniatiūras. D. Naborovskio kūryboje gausu lietuviškų motyvų: Lietuvos vietovardžių, vardų, istorinių faktų, to meto realijų, poetiniu reminiscenijų. Jis pabrėžia lietuvių tautos susiskaldymą, pavydą.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ulčinaitė, Albinas Jovaišas, Lietuvių literatūros istorija, XIII–XVIII amžius, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003, 289–294.
  • Włodarski, M., „Nowo odkryte wiersze łacińskie Daniela Naborowskiego”, in: Lacińska poezja w dawnej Polsce, Warszawa, 1995, p. 195–216.
  • Dürr-Durski, J., Daniel Naborowski: monografia z dziejów manieryzmu i baroku w Polsce, Lódź, 1966, p. 12.