Dagestano istorija
| Šiaurės Kaukazo regionas Дагъустан / Дагестан | |
|---|---|
| |
| Šalis | Rusija (Dagestanas), šiaurės rytų Azerbaidžanas |
| Tautos | lakai, lezginai, darginai, avarai ir kt. |
| Miestai | Derbentas, Kurachas, Urkarachas, Akuša |
| Vikiteka |  VikitekaVikiteka
|
| Šiaurės Kaukazo regionai Čerkesija, Osetija, Vainachija, Dagestanas | |
Dagestanas – istorinis regionas Šiaurės Kaukaze, kuris apima pietinę (kalnuotąją) dabartinės Dagestano respublikos (Rusijos Federacijos sudėtyje) dalį. Jam taip pat gali būti priskirtinos ir gretimos teritorijos šiaurės rytų Azerbaidžane.
Geografija ir įvairovė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dagestanas užima pailgą, į pietus smailėjantį, kalnuotą ruožą, įsiterpusį tarp Didžiojo Kaukazo (už jo yra Širvanas, Heretija ir Kachetija) ir Kaspijos jūros. Šiaurėje, ties Sulako žemupiu, regionas siekiasi su Kumykų lyguma (kartais įtraukiama į Dagestano sampratą), o šiaurės vakaruose – su Čečėnija, nuo kurios skiria Andijų kalnagūbris. Kaspijos pajūryje yra siauras žemumų ruožas, kuris buvo vienas iš kelių geografinių koridorių, jungusių Europą su Azija per Kaukazo kalnyną.
Dagestanas yra laikomas vienu iš lingvistiškai ir kultūriškai įvairiausių pasaulio regionų, nes šią nedidelę teritoriją sudaro keliasdešimt atskirų kultūrinių regionų, apsiribojančių nedideliais uždarais kalnų slėniais, kurių kiekvienas kalba atskira tarme arba kalba, turi atskirą tapatybę. Sąlyginai šiuos slėnius galima grupuoti į didesnius regionus:
- Avaristanas – šiaurės vakarinė Dagestano dalis, kur vyrauja avarų, didojų, andijų etninės grupės. Čia išskiriami etniniai regionai Andalalis, Andija, Ankratlis, Achvachas, Gidatlis, Gumbetas, Didoetija, Karachas, Koisubu, Salatavija, Tlenseruchas;
- Dargo – šiaurės rytinė Dagestano dalis, kur vyrauja keliolika kalbų kalbantys darginai. Čia išskiriami etniniai regionai Kaitagas, Sircha, Kubačė, Terkemė ir kt.;
- Lakija – centrinė Dagestano dalis, kur vyrauja lakai;
- Lezgistanas – pietinė Dagestano dalis, kur vyrauja lezginai (apima etnografinius Kiuros, Samuro ir Kubos regionus) ir jiems lingvistiškai giminingi tabasaranai (Tabasaranas), rutulai (Rutulas), cachurai (Cachuras), agulai (Agulas). Dalis jo priklauso Azerbaidžanui;
- Maskutas (Miuškiuras) – piečiausias istorinio Dagestano kampas, kuriam būdingos lygumos. Iš pradžių jame gyveno dagestaniečių kalbomis kalbėjusios tautos (jų palikuonys yra dab. Šachdago tautos), vėliau regionas buvo stipriai persizuotas ir persai (tatai) čia sudarė didžiąją gyventojų dalį. Šiuo metu vyrauja azerbaidžaniečių etninė grupė. Kartais priskiriamas istoriniam Azerbaidžanui;
Pavadinimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dagestano gyventojai niekada neturėjo bendros tapatybės ir termino įvardinti savo regionui. Dabartinis regiono pavadinimas yra kilęs iš turkų kalbos ir reiškia „kalnų šalis“ (turk. Dağ „kalnas“, pers. = -stan „šalis“). Istoriškai šiai teritorijai įvardinti buvo naudojami įvairūs pavadinimai, duoti aplinkinių tautų. Antikoje regionas vadintas Albanija. Vėliau jis buvo žinomas kaip Lezgistanas (o visi jo gyventojai – lezginai), Taulistanas ir pan.
Senovė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žmogaus pėdsakai Dagestane aptinkami nuo seniausių laikų. Čia aptinkami seniausi Rusijos Federacijoje žmogaus pėdsakai, kurie datuojami apie 1,4–2 mln. metų. Labai anksti Dagestane prasidėjo ir neolitinė revoliucija: seniausios gyvenvietės, kuriose buvo verčiamasi žemdirbyste ir gyvulininkyste yra senesnės nei 6000 m. V–IV tūkst. pr. m. e. Dagestano gentis veikė Kuros-Arakso kultūra, kuri apėmė visą Armėnijos kalnyną į pietus nuo Kaukazo. Pasak vienos iš hipotezių, jos kūrėjai kalbėjo šiaurės rytų Kaukazo kalbomis, o po indoeuropiečių ir kitų etninių grupių migracijų, Dagestanas yra paskutinė šias kalbas išlaikiusi sala.
Greičiausiai pro Dagestano pajūrio žemumų ruožą į Aziją VIII a. pr. m. e. skverbėsi indoeuropiečių gentys gimiriai, kurie asirų šaltiniuose vadinami iškuza ir kėlė didelę grėsmę Artimųjų Rytų civilizacijoms.
I a. pr. m. e. kitapus Didžiojo Kaukazo smulkios gentys buvo suvienytos į Albanijos karalystę. Kadangi gyventojai buvo lingvistiškai giminingi Dagestano gyventojams, greičiausiai buvo palaikomi artimi kultūriniai ryšiai. Tačiau nėra iki galo aišku, ar Albanija yra politiškai valdžiusi teritorijas į šiaurę nuo Kaukazo. Ptolemėjus mini, jog Albanija šiaurėje ribojasi su Sarmatija, o ties jų riba eina Soanos upė. Istorikas S. V. Juškovas Soaną sieja su Tereku, o Krečmeris – su Sunža. Abiem šiais atvejais palaikoma hipotezė, jog Dagestanas buvo Albanijos dalis.[1]
Kai kurių istorikų teigimu, Dagestanas ne tik kad buvo Albanijos dalis, bet čia buvo ir šios valstybės svarbiausi miestai. Pvz., anot Mahomedovo, trys iš keturių svarbiausių Albanijos miestų, Telebas (prie Hero upės žiočių); Helda (prie Kesijos upės žiočių) ir Albana (prie Albanos upės žiočių) buvo Dagestano teritorijoje.[2] Iki mūsų dienų šiaurinės Albanijos sienos klausimas nėra iki galo išspręstas. Nepaisant to, Dagestano tautų tapatybėje ši šalis užima labai svarbią vietą.
Nuo pirmųjų mūsų eros amžių Pakaspijo lygumos Dagestane patyrė Didįjį tautų kraustymąsi, kurį vykdė stepės tautos šiaurėje. Pirmieji į Pakaspijo lygumas migravo mesagetai, kurių pavadinimas davė pradžią piečiausiai Dagestano daliai – Maskutui. Į vakarus nuo Dagestano įsitvirtino alanai, o apie III a. regioną nusiaubė hunai (sabirai), kurie Kumykų lygumoje ir šiauriniame Pakaspijyje (Tumane) įkūrė valstybę. Yra išlikusi hipotezė, kad čia kurį laiką galėjo viešpatauti ir klajokliai avarai, kurie davė vardą vienai iš Dagestano tautų – avarams.
Sariro hegemonija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Maždaug tuo metu Romos imperijos o taip pat Armėnijos karalystės įtakoje Kaukazo Albanijoje tvirtinosi krikščionybė. Iš čia ji perėjo Kaukazą ir pasiekė Dagestano gentis. Istoriniai šaltiniai pasakoja apie čia suklestėjusią Sariro valstybę, kurią valdė krikščionis valdovas. Karalystės kūrėjai buvo avarų protėviai, o jos sostine buvo Chumradžas. Greičiausiai Sariras valdė didžiąją dalį Avaristano. Jis aprašomas kaip tankiai gyvenama šalis, galėjusi surinkti tūkstantines armijas. Greta Sariro minimos ir tokios valstybės, kaip lezginų Lakzas, tabasaranų Tabasaranas, lakų Kumuchas bei darginų Kaitagas.[3]
510 m. Kaukazo Albaniją užėmė Sasanidų Persija, kuri pavertė ją marzpanatu. Tuo pačiu persai paėmė ir Dagestano pajūrio lygumas, kur išdygo Derbentas, tapęs Marzpanato administraciniu centru. 562–567 m. šachas Chosrovas I sutramdė Dagestano kalniečius, o Derbente pradėjo didžiules tvirtovės statybas. Ši tvirtovė, išlikusi iki dabar ir tapusi Pasaulio kultūros paveldo paminklu, turėjo apsaugoti Aziją nuo grėsmės iš šiaurės, kur klestėjo galingas Chazarų kaganatas. Kalnuotąjį Dagestaną valdęs Sariras iš pradžių tapo Persijos vasalu, tačiau nuo VII a. labiau palaikė Chazarų pusę.
Sasanidų laikais gana greitai buvo persizuotos pietinės Dagestano lygumos, o vietos dagestaniečių palikuonys savo kalbas išlaikė tik atokiose kalnų vietovėse (dab. Šachdago tautos). Persizuota populiacija ilgainiui pradėta vadinti tatais.
VII–VIII a. Dagestanas atsidūrė tarp dviejų galingų imperijų: pietuose plėtėsi islamiškas arabų Kalifatas, o šiaurėje – Chazarų kaganatas. Kaspijos pajūryje nuolat vyko Arabų-chazarų karai. Chazarai paėmė didelę dalį Dagestano pajūrio, ir čia net buvo stipriausi jų miestai Belendžeras ir Semenderas (abiejų lokalizacija neaiški). Arabai, tuo tarpu, tarp 643 ir 705 m. galutinai įsitvirtino Derbente ir pietiniame Dagestano pajūryje. Derbentas sutvirtintas, čia išdygo pirmosios mečetės į šiaurę nuo Kaukazo.
Į Dagestano kalnuotąją dalį 722 m. pirmasis skverbtis pradėjo arabų karvedys Džarachas ibn Abdalachas, kuris paėmė Kaitagą ir Tabasaraną. 737 m. karvedys Marvanas ibn Muchamadas paėmė Sariro sostinę ir pavertė Sarirą savo vasalu. Taip kuriam laikui Kalifatas įgijo hegemoniją visame Dagestane ir pradėjo čia Islamo plėtrą.
Pačioje VIII a. pabaigoje arabų įtaka susilpnėjo dėl paties Kalifato nusilpimo. Kai kurie šaltiniai tuo metu nurodo ir chazarų invazijas[4], kurios galėjo nutraukti arabų įtaką regione o kartu ir krašto islamizaciją. Bet kokiu atveju, IX a. pradžioje prasideda Dagestano savarankiškumo laikotarpis, kuriame vėl atgimsta Sariro, Kazikumucho, Lakzo ir kitos valstybės, suklesti Derbento emyratas. Hegemoniją išlaiko Sariras, kuris daro sąjungas bei kariauja su savo kaimynėmis šiapus bei kitapus Kaukazo: Alanija, Širvanu, Kartlija, Derbentu ir pan. Sariro karalius yra tituluojamas „Kalnų valdovu“.
Kazikumucho hegemonija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1239 m. Dagestaną užpuolė mongolai, kuriems pavyko užimti lakų tvirtovę Kumuchą. Mongolų valdžia ilgai neišsilaikė, o Kumucho valdovai (šamchaliai) sustiprino islamo pozicijas. XIII a. II pusėje jų valdoma Kazikumucho valstybė perėmė hegemoniją regione, plėsdama ne tik savo valstybės ribas, bet ir islamą. Kuomet šiaurėje susiformavo Aukso orda, šamchaliai tapo jos sąjungininkais.
1395 m. Tamerlanas bandė užimti Dagestaną, tačiau šamchaliai apgynė nepriklausomybę. Jų valstybė tapo ne tik didžiausia regione, bet ir turėjo įtaką suburiant smulkesnes Dagestano valstybėles bendrai gynybai bei religiniams karams prieš „netikėlius“ vainachus vakaruose. Prie Kumucho šamchalių jungėsi smulkesnių valstybių valdovai: avarų nucalas, rutulų bekas, tabasaranų maisumas, cachurų sultonas, Kaitago ucmijus, didojų kunigaikščiai ir kt. Pietinėje, persizuotoje, Dagestano dalyje viešpatavo Širvanšachai.
Atskiri slėniai susijungė į vientisą ekonominę sistemą, kur atskiri kaimai aūlai gamino skirtingą produkciją. Mainai ir prekyba vykdavo šamchalio sostinėje Kumuche. Dygo nauji miestai, tokie kaip Tarki, Endirėjus, Kazaniščė, Gubdenas. Kultūrinėje plotmėje irgi buvo daug poslinkių. Didžiausios Dagestano tautos išvystė rašytines kalbas naudodamos arabų raštą. Tai leido vystytis literatūrai, tvarkyti valstybes.
1574 m. mirė vienas iš stipriausių lakų valdovų Čopanas, po kurio mirties prasidėjo vidinės kovos dėl valdžios ir feodalinis susikaldymas. XVI a. II pusėje keitėsi ir geopolitinė situacija. Į šiaurę nuo Dagestano stiprėjo Rusijos imperija, pietuose – Osmanų imperija ir Safavidų imperija.
Pirmieji Rusiją į regioną pakvietė kabardinai, į kurių žemes šamchaliai vykdė karinius žygius. 1557 m. jų kunigaikštis Temriukas kreipėsi į Rusiją, prašydamas apginti Kabardą. Vėliau panašiai į Rusiją kreipėsi ir Gruzijos pasiuntiniai. Ivanas IV pasiuntė ekspediciją į Dagestaną, o 1566 m. ėmė statyti tvirtovę ties Tereko ir Sunžos santaka. Tai sukėlė konfliktą. 1588 m. Rusija paėmė Tiumenės regioną Tereko žemupyje. Tačiau Maskvos pralaimėjimai 1590, 1594 ir 1605 m. sustabdė Rusijos ambicijas regione.
Panašiu metu osmanai užėmė Šemachos regioną prie pat Kazikumucho pietinių sienų ir pradėjo karines invazijas į kalnus. 1582 m. jie nusiaubė sostinę Kumuchą. XVII a. pradžioje interesus į Dagestaną ėmė reikšti Safavidai, kurie užėmę Širvanšachų valstybę gavo ir pietinę Dagestano dalį. Šachas Abasas I naudojosi vidiniais Kuzikumucho nesutarimais ir kiršino galimus įpėdinius tarpusavyje. Tai galutinai sukaldė šamchalų valdžią.
XVIII a. pradžioje Kazikumuchas patyrė atgimimą, tapdamas Kazikumucho chanatu. Chanas Surchajus prisijungė prie Širvano sukilimo prieš Persiją, kuriam vadovavo Hadži Davudas. Dagestano valdovų armijos nusiaubė šiaurines Persijos provincijas. Tuo pat metu Dagestano tautos rengė karinius grobiamuosius žygius į Gruziją, kas Gruzijos istorijoje įardijama kaip lekianoba (gr. ლეკიანობა, t. y. „Dagestaniečių puldinėjimai“).
1722-23 m. karinę ekspediciją į Kaspijos pajūrį surengė Petras I, kuris sugebėjo prisijungti Derbento miestą, o taip pat dideles teritorijas Persijoje, tačiau 1734 m. jų iš karto atsisakė, vos tik Persijos šachas Nadyršachas paskelbė ultimatumą. Prieš eidamas į karo žygį prieš Rusiją, Nadyršachas ketino prisijungti Dagestaną. 1741-43 m. karą laimi jungtinės Dagestano pajėgos, vadovaujamos Kumucho chano. Ši neįtikėtina pergalė dagestaniečių tautosakoje pagimdė ne vieną legendą ir epą.
Rusijos įtakoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1796 m. Rusija atnaujino pastangas paimti Kaukazo regioną ir paėmė Derbentą. Kalniečiams atsisakius paklusti, 1817 m. kilo Kaukazo karas. Į jį prisijungė dauguma Šiaurės Kaukazo tautų, kurios susivienijo į Šiaurės Kaukazo imamatą. Rusų pajėgoms vadovavo generolas Jermolovas. 1844 m. įkuriama rusų tvirtovė Petrovskoje, dab. Machačkalos pirmtakė. Nors Kumuchas oficialiai paimtas 1820 m., Imamo Šamilio vadovaujamas karas truko iki pat 1864 m.
1860 m. kalnuotajame Dagestane suformuota Dagestano sritis su sostine Temir-chan-šure. Pietinė istorinio Dagestano dalis buvo atiduota Baku gubernijai. Nuo to laiko Dagestanas yra politiškai padalintas. 1917 m., pasinaudodami Rusijos revoliucija, kalniečiai vėl susijungė į nepriklausomą valstybę – Kalnų Respubliką, kurioje Dagestanas sudarė atskirą valstiją.
1920 m. Dagestane įvesta sovietų valdžia ir jis tapo Tarybų Sąjungos dalimi. 1921 m. sudaryta Dagestano autonominė respublika, į kurią dirbtinai įjungtos ir nogajų bei kumykų gyvenamos Pakaspijo žemumos šiaurėje. Taip Dagestano teritorija išaugo dvigubai. Autonominėje respublikoje buvo vykdoma industrializacija, gerinama krašo infrastruktūra. Rusų įkurta Machačkala tapo didžiausiu miestu.
Nuo 1991 m. tapo federacine Rusijos respublika. Iki pat 2006 m. čia vadovavo prezidentas Mahomedali Mahomedovas, kuris įtvirtino darginų etnokratiją. Stiprėjant islamizacijai ir vykstant Čečėnijos karui, krašte vyksta teroristiniai išpuoliai, čia veikia Kaukazo emyratas, siekiantis sukurti vieningą musulmonišką Šiaurės Kaukazo valstybę. Dagestane veikia separatistinės organizacijos, kovojančios už krašto arba atskirų etninių grupių nepriklausomybę.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |