DP (kulkosvaidis)

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Degtiariovo kulkosvaidis; DP

Tipas	rankinis kulkosvaidis
Variantai	DT, DA, DPM, RP-46
Konstruktorius	Vasilijus Degtiariovas
Šalis	Sovietų Sąjunga
Sukurtas	1927 m.
Naudotas	nuo 1928 m iki 7-ojo dešimtmečio
Naudotojai	TSRS kariuomenė kitos valstybės
Kalibras, mm	7,62
Šovinys, mm	7,62x54R
Šaudymo sparta, n/min.	500-600
Svoris, kg	9,12
Ilgis, mm	1270
Vamzdžio ilgis, mm	604,5
Pradinis greitis, m/s	804 (lengva kulka)
Taikymo tolis, m	1500
Mechanizmas	pagrįstas parako dujų nukreipimu
Dėtuvė	diskas su 47 šov. juosta su 250 šov.

Degtiariovo kulkosvaidis, DP (rus. ДП, пулемет Дегтярёва Пехотный 'kulkosvaidis, Degtiariovo pėstininkų') – TSRS rankinis kulkosvaidis, sukurtas Vasilijaus Degtiariovo ir priimtas į Raudonosios Armijos ginkluotę 1927 m.

DP yra vienas pirmųjų šaulių ginklų, sukurtų TSRS. DP buvo tiems laikams pakankamai vykęs ir patikimas. DP buvo pagrindinis pėstininkų paramos ugnimi ginklas būrio ir kuopos lygyje, masiškai naudotas iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Vermachtas naudojo trofėjinius DP, jie buvo oficialiai vadinami „7,62 mm leichte Maschinengewehr 120(r)“.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui DP ir DPM kulkosvaidžiai buvo išbraukti iš Tarybinės Armijos ginkluotės, bet plačiai tiekti TSRS sąjungininkėms ir kitoms draugiškoms valstybėms. Juos plačiai naudojo Korėjos ir Vietnamo karuose.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui buvo aišku, kad pėstininkams reikia universaliųjų kulkosvaidžių, kurių ugnies galia būtų kaip stovinio kulkosvaidžio, o mobilumas – kaip rankinio kulkosvaidžio. Tarybiniu universaliojo kulkosvaidžio pakaitalu kuopos lygyje tapo 1946 m. sukonstruotas rankinis kulkosvaidis RP-46, kuris buvo DPM modifikacija pasunkintu vamzdžiu, naudojanti juostą. Ši DP modifikacija leido užtikrinti didesnę ugnies galią išlaikant pakankamą manevringumą.

Konstrukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kulkosvaidis DP yra automatinis ginklas, kurio automatiką varo nukreipiamos parako dujos, o šoviniai tiekiami iš disko formos dėtuvės.

Kulkosvaidžio dujinis variklis turi stūmoklį su ilga eiga ir dujų reguliatorių, esančius virš vamzdžio. Vamzdis greitai pakeičiamas, su daliniu apgaubu ir kūgišku nuimamu liepsnos slopintuvu. Vamzdis užrakinamas dviem kovinėm atramom, kurios išsiskečia skiltuvui judant pirmyn: kai priekin judanti spyna atsiduria priekinėje padėtyje, spynos rėmo kyšulys smogia į skiltuvo galinę dalį ir priverčia šį judėti pirmyn. Storesnioji vidurinė skiltuvo dalis spaudžia kovinių atramų vidines dalis ir priverčia atramas pasislinkti į šonus, dėl ko atramos įlenda į vamzdžio dėžutės išpjovas ir tvirtai užrakina vamzdį. Įvykus šūviui dujų stūmoklio stumiamas vamzdžio rėmas ima judėti atgal, grąžindamas skiltuvą atgal, specialios nuožulnos suglaudžia kovines atramas, ištraukdamos jas iš vamzdžio dėžutės išpjovų, taip atrakindamos vamzdį.
Grąžinimo spyruoklė yra po vamzdžiu, todėl intensyviai šaudant perkaista ir praranda stangrumą. Tai vienas iš nedaugelio DP trūkumų.

Kulkosvaidis maitinamas iš disko – plokščios disko formos dėtuvės, kuri rusiškai žargonu vadinta тарелка 'lėkštė'. Diske šoviniai išdėstyti vienu sluoksniu, kulkomis į disko centrą. Tokia konstrukcija leido patikimai tiekti atbrailinius šovinius, tačiau turėjo ir trūkumų: didelė tuščio disko masė, skersmuo – 27 cm, nepatogus užtaisyti ir nešioti, gana lengvai pažeidžiamas mūšio metu.

Kulkosvaidžiu DP galima šaudyti tik automatiškai. Paprasto saugiklio neturi. Rankenoje yra automatinis saugiklis, kuris išsijungia suėmus buožės kakliuką (kuris yra rankenos pavidalo).

Paprastai šaudoma nuo kojelių, kurios dėl konstrukcijos trūkumų lengvai lūždavo ar kautynėse pasimesdavo.
Iššautos tūtelės išmetamos žemyn. Įkaitusiam vamzdžiui pakeisti reikia specialaus rakto ir apsauginės pirštinės (kad nenudegtų ranka).

Modifikacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

DPM[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1944 m. vadovaujant V. Degtiariovui kulkosvaidis DP buvo patobulintas – buvo padidintas patikimumas ir kulkosvaidžio valdomumas. Modifikacija buvo pavadinta DPM (ДПМ; Дегтярёв пехотный модернизированный 'Degtiariovo, pėstininkų modernizuotas'), GAU indeksas buvo 56-Р-321М.

Patobulinimai:

Išspręsta problema su perkaistančia grąžinimo kovine spyruokle.
Palengvintas vamzdžio keitimas kautynių sąlygomis.
Pridėta pistoletinė rankena ir pakeista buožės forma leidžia taikliau šaudyti.
Patobulintos kojelės, kurios padarytos nenuimamos.

DA[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai DP, perdarytas į aviacinį kulkosvaidį:

Nuo vamzdžio nuimtas apgaubas, saugantis kulkosvaidininko rankas nuo nudegimų. Tai palengvino kulkosvaidį ir pagerino aušinimą.
Buožė pakeista į dvi rankenas.

DA kulkosvaidis į ginkluotę priimtas 1928 m. 1930 m. į ginkluotę priimtas sudvejintas variantas DA-2.

Kulkosvaidžiai DA ir DA-2 naudoti lėktuvuose R-5, U-2 ir TB-3.

DT ir DTM[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1929 m. V. Degtiariovas ir G. Špaginas sukūrė tankinę DP kulkosvaidžio modifikaciją DT (GAU indeksas – 56-П-322), kuris buvo naudojamas daugelyje tarybinių tankų ir šarvuočių.

Modifikuota pritaikant kulkosvaidį naudoti ankštuose tankuose:

Medinė buožė pakeista sustumiama metaline petine atrama.
Standartinis griozdiškas vieno sluoksnio diskas pakeistas į trijų šovinių sluoksnių diską (63 šoviniai).
Sukurta drobinė tūtelių gaudyklė, kad tūtelės nesiraičiotų tanko viduje.
Kulkosvaidis buvo įrengiamas G. Špagino sukurtame rutuliniame įtaise, kuris lengvai leido kulkosvaidį taikyti tiek horizontaliai, tiek vertikaliai.

Pamuštų tankų įgulos prireikus DT išsiimdavo ir naudodavo kaip paprastą pėstininkų kulkosvaidį.

1944 m. DT buvo patobulintas – modifikuota grąžinimo kovinė spyruoklė, ir naujas kulkosvaidžio variantas buvo pavadintas DTM (GAU indeksas – 56-П-322М).

RP-46[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1946 m. buvo sukurtas ir į ginkluotę priimtas rankinis kulkosvaidis RP-46 (РП-46, ротный пулемет образца 1946 года 'kuopos kulkosvaidis, 1946 m. pavyzdžio'). Tai DPM modifikacija: