Chazarai
- Nepainioti su hazarais.
| Didžiosios Stepės tauta: Chazarai | |
| Kilmė | hunai? |
| Protėvynė | nežinoma |
| Laikotarpis | VII-IX a. |
| Hegemonija | Ponto stepė |
| Religija | judaizmas |
 | |
 |
|---|
| Ponto stepės istorija |
| Skitai |
| Sarmatai |
| Hunai, Vakarų tiurkai |
| Bolgarai, Sabirai, Alanai |
| Chazarų kaganatas (Chazarai) |
| Pečenegai |
| Kumanai (Kipčiakai) |
| Aukso orda: |
| Didžioji orda, Nogajų orda, Krymo, Astrachanės chanatai |
| Kazokai: |
| Zaparožės, Dunojaus sečės, Dono, Tereko, Astrachanės, Kubanės, Orenburgo kariuomenės |
| Rusijos imperija (Novorosija) |
| TSRS (Kalmukų ATSR) |
| Ukraina, Rusijos Federacija |
| Edisanas, Zaporožė, Paazovjė, Donščina, Slobožanščina, Kubanė, Žemutinis Pavolgys |
Chazarai (vardas siejamas su tiurkų kalbų žodžiu, reiškiančiu „keliauti“) – tiurkų klajoklių tauta, nuo IV a. antrosios pusės gyvenusi Vidurinėje Azijoje, stepėse tarp Volgos žemupio ir Kaukazo (manoma, atkeliavo iš Azijos paskui hunus, kalbėjo tiurkams bulgarams gimininga chazarų kalba).[1]
Nuo maždaug 560 m. juos valdė Tiurkų kaganatas. VII a. šiuolaikinės Europos pietryčiuose prie Kaspijos jūros ir Kaukazo jie įkūrė Chazarų kaganatą. Klestėjimo metais ši karalystė apėmė vakarų Kazachstaną, Krymą, rytinę dabartinės Ukrainos dalį ir pietų Rusiją. Sostinė buvo Itilis prie Volgos upės. Nuo VIII a. dauguma chazarų priėmė judaizmą, dalis tapo sėslūs. Kaganatui iširus XI–XII a. susiliejo su kitomis tiurkų tautomis (iš jų kilo karaimai, kumykai), jų palikuonys plačiai paplitę po pasaulį.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Chazarai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003